Universa Meteorologia A Joanne

Poczapowsky, Eouite Lituano

Illustrissimo Domino D. Casimiro Leoni Sapieha, Marschalco Curiae M.D. lith: Slonimensi, Volpensi, Luboszanensi etc. stc.

Gubernatori

Domino ac Mecaenati Amlissimo

Vilnae 1643

Conclusiones Academicae ex Universa Meteorologia

edikacija L. Sapiegai

ebent tik Tu, Šviesiausias valdove, savo didingomis akimis gali pastebėti meteorus, t.y. aukštai esančius daiktus. Aš, it kruopšti bitelė, pasiryžau daugelyje vietų esamą medžiagą iš bendrosios meteorologijos surinkti ir ją išdėstyti Vilniaus Akademijoje per 4 mėnesius bei ją išleisti, dedikuodamas Tau, kaip mokslo globėjui, su kuriuo asmenine ir taip pat visos Tavo giminės globa yra susijęs mokslas Lietuvoje nuo seniausių laikų. Juk nieko iš praėjusių šimtmečių negalima pavadinti tokiu dideliu tėvynės ir valstybės papuošalu, kaip Sapiegos giminę. Ir iš tikrųjų, Pladė turėjo Sapiegų sūnus, Belona sąjungininkus, Astrėja brolius, kiek atmintis siekia, teisingus vyrus senate, forume, tribunole ir kurijoje. Pats aukščiausias viešpats davė ženklą nykščiu iškelti Jūsų giminę, kad iš jos ir kitos Jūsų atžalos iškiltų. Tu narsiai kovojai su šiaurės priešais, pašalindamas nuo Lietuvos sienų įsiliepsnojusius karus.

u labai sėkmingai pašalinai vidaus nesantaikos priežastis. Ir kas galėjo daugiau ką padaryti savo sumanumu, darbais, taika bei karu? Juk Tu pasiekei šlovę ir nemirtingumą kovodamas kardu prie Kaspijos jūros, Propontidoje, prie Baltijos jūros, dėlto pelnytai įsigijai senatoriaus togą. Juk senate atlikti darbai, tai yra Tavo gerųjų bruožų rezultatas. Matėme vyriausiuosius kariuomenės vadus, didžiuosius sekretorius, vyresniuosius maršalkas, garsiuosius šiaurės didvyrius Jūsų vardo asmenyje, visa tai gerai prisimename, džiaugiamės ir norime, kad įgyti šlovės ženklai, būtų amžini. Prakilnusis Valdove, mes stebime juos Tavyje su pakilusia dvasia. Juk Tu ramiai negali nesistebėti iš Emilijaus palikuonių, kadangi jų pagimdytą šlovę gali sugretinti su savo nuopelnais. Tu išmėginai Marso lauką, Platono akademiją, Belgija, kurią šiame amžiuje aplankei ir joje garbingai gyvenai ir sugrįžai į tėvynę kaip jai reikalingas doras pilietis. Tai nėra Tavo pati paskutinė šlovė, kurią Tu pasiekei, kad grįžęs po to visur girdėtum apie save, kaip protingo, sumanaus, vienodo, malonaus ir santūraus žmogaus epitetus. Paskui amžinu Gordijaus mazgu sutarties suvienijai dvi karalystes: Lenkiją ir Maskvą, būdamas taikos pasiuntiniu paties pergalingiausio Lenkijos karaliaus Vladislovo IV. Dėl to ir šiandien Tavo pasėtais vaisiai yra dėkingi gyventojai, apgynus jų turtus ir grąžinus Tėvynei ramybę, beveik po 400 metų nuolatinių karų. Tau už tai bus amžiais visi dėkingi. Ką gi daugiau galima būtų pasakyti apie išmintingus vadus? Veltui senovės neturtingi amžiai uždėjo aukso retežius Herakliui. Juk savo dosnumu tiek pritraukei prie savęs klientų: vienus jų, iškilusius garbe, kitiems pats ją suteikdamas ir savo dosnumo dėka jie taip pat iškilo, kad Tavo vardą amžiams visur aukštins. Taigi, Tavo nuopelnų paminklas iškils amžinai ainiams ir šie paminklai bus iškalti ne iš Paros salos marmuro, bet iš dėkingų Tau širdžių. Juk išsiliepsnojusi ugnis tik tada gęsta, kai ji įsiveržia į gimtąją žemę, taip gimę iš labai garsių prosenių atlieka tik garsius žygius. Tik Didžiojo Leono tikroji atžala galvoja apie kitą su dviem viršūnėm Parnaso kalnagūbrį: apie darbą valstybės labui. Tu prakilniausias valdove, po to apie ji sužinosi, o šis Tavo darbas, šis didysis vadovavimas tarsi diena nuo saulės gaus visapusišką šviesą.

aip pat ir mano jaunystė iš čia sėmėsi šviesos, kurią aš šioje knygelėje, tarsi veidrodyje atvaizduotą, siūlau apsvarstyti. Tu didysis mokslo tėve ir globėjau tikiu, kad perskaitysi ir atkreipsi dėmesį į vertas tavo vardo mūzas, kol tik amžina dievybė, Tave Prakilnusis, besidžiaugiant savo ir prosenių garbe išlaikys kuo ilgiausiai sveiką Tėvynei, valstybei ir šeimai. To linki Vilniaus Akademija globėjui, to linki kuo dosniausiam Valdovui ir Mecenatui.

Labai atsidavęs Tavo nuolankumui

Joanne Poczapowsky

1. Šis tas apie meteorus

otynų kalboje meteoras reiškia esantį kažką aukštai, arba pakibusį. Todėl tai yra oro ar kvėpavimo sustingimas. Apie tai Svetonijus užsiminė Klaudijaus gyvenimo aprašyme. Svetonijus paminėjo, kad žmonės stebėjosi Klaudijaus užmaršumu bei neapgalvotumu, arba jeigu pasakyti graikiškai – tai meteozia.

uk meteorų masė yra netobulai sudaryta iš šilumos ir garų, esančių viršuje, kaip antai sniegas, kruša. Jeigu varlės atsiranda iš šilumos ir garų aukštyje, tai nereiškia, kad ir jos yra meteorai, kadangi meteorai neturi visiškai užuomazgos elemento. Tiesa, šiluma ir garai nesiskiria, atsižvelgiant į rūšį, iš kurių jie atsiranda. Juk bekylantis iš puodo į viršų garas, pakibęs prie dangčio, virsta vandeniu. Taip pat ir žemė iš savo medžiagos išskiria garus, taip pat ir vanduo, kuris kunkuliuoja tiek nuo karščio, tiek ir nuo šalčio, virsdamas ledu. Panašiai smilkalų ir sieros garai nepakeičia savo senos išvaizdos. Taip pat daugelis augalų skysčių nepasikeičia, išlaikydami tą pačią galią per daugelį metų. Tik ugnis iš negyvų savo dalių išskiria skirtingus savo išvaizda nuo tų pačių dalių garus, juk vynas, išgarintas kaip gyvybės vanduo, toliau jau nebe vynas. Dėl tos nuostabios jo šildančios galios ir švelnumo jis nustelbė kitus gėrimus.

2. Meteorų atsiradimo vieta

isa oro erdvė yra suskirstyta į 3 regionus (sritis): žemutinį, vidurinį ir viršutinį. Žemutinis regionas apima oro erdvę nuo žemės iki debesų: vidurinis – pačius debesis, o viršutinis tęsiasi nuo debesų susitelkimo iki pat dangaus. Įtikėtina, kad viršutinis oro regionas siekia žvaigždes, kadangi kometų trajektorijos eina planetų keliais, bet įsiterpusi oro srovė nėra skirtingos nuo jos prigimties, išskyrus tai, kad didelė jos dalis prisipildo karšto oro ir todėl ją galima pavadinti uždegta kempine. Žemutinis regionas yra nutolęs nuo žemės per 500 pėdų, o jo įdubęs paviršius yra apvalus dėl žemės ir vandens apvalumo, su kuriais labai iš arti jis susisiekia. To regiono iškilumas yra apvalus iki vidurinio apvalaus regiono įdubimo. Žemutinis regionas turi pirmą kokybę, o kokybė keičiasi, keičiantis metų laikams dėl posūkio įvairumo. Mat žiemą spinduliai į žemę krenta įstrižiau, nei vasarą ir vėl pakyla į aukštį, kai kritimo kampas prilygsta pasisukimo kampui. Todėl vasarą saulė labiau priartėjusi prie mūsų, apšviečia žemę tiesesniu kampu, o nuo jos atsisukusi grįžta į tiesiąją kryptį, kur spinduliams suartėjus pasirodo didesnė šiluma. Taigi šiluma vasarą yra daug didesnė, negu kitu metų laiku ir ji tokia yra dėl didesnės šilumos ir glaustesnės šviesos. Daugiausiai šviesos teikia atspindžiai, dėka kurių vasarą tam pačiam oro taškui tenka daugiau šviesos, negu kitu metu. Todėl ten, kur saulė apšviečia kokį nors slėnį tarp ypač tuščių uolų, ten šiluma viršija begalybę, nes spinduliai atsimuša iš visų pusių tuose pačiuose oro taškuose nuo uolų ir akmenų paviršiaus.

emutinio regiono iškilumas susiliečia su vidurinio regiono įdubimu, kuris yra taip pat apvalus, kaip ir iškilumas, dėl garų ir šilumos karštoje zonoje labiau retėjančių ir aukščiau kylančių negu šaltojoj ir vidurinėj zonoj. Dėl to vidurinio regiono viršutinė dalis apima 3½ itališkos mylios, o žemutinio regiono įdubimas yra nutolęs nuo žemės paviršiaus apie 4 itališkas mylias. Kitados, aiškiai matyti, buvo įsikišę kažkokie kalnai, kurių aukštis statmenai siekė 4 mylias. Jų tarpe ir Afrikos Atlantas, kurio petys – tai aukščiausi kalnagūbriai, baltuojantys amžinu sniegu, nutolę nuo žemės paviršiaus per 4 mylias. Šis vidurio regionas yra drėgnas ir šaltas nuo ten tvyrojančių garų. Visa tai patiria keleiviai, keldamiesi per Alpes į Italiją.

ėl apvalaus vidurinio regiono iškilumo ir viršutinio regiono įdubimas yra apvalus. Bet apvalus vidurinio regiono iškilumas liečia arba dangaus skliautą, arba pusmėnulinės ugnies įdubimą. Jos gylis siekia 48 itališkas mylias, o kadangi viršutinio regiono įdubimą supa vidurinio regiono iškilumas, tai nuo žemės paviršiaus jis nutolęs per 4 itališkas mylias. Nuo viršutinio regiono iškilumo iki žemės paviršiaus – 52 itališkos mylios. Vidurinis regionas nusileidžia žemiau aukščiausių kalnų viršūnių. Toks yra Olimpo kalnas, aprašytas Luleano, o taip pat Homero, kyšantis iš debesų, kuris nei vėjų plaistomas, nei lietaus čaižomas. Toks Aristotelio išgarsintas Kaukazas, kuris plaukiantiems į Meotidą atrodo trečioje nakties dalyje iš 560.000 mylių nuotolio, išlaikąs saulės atšvaitus.

okie yra ir Peru kalnai, kuriuos palyginus su Italijos Alpėmis, pastarąsias turėtume vaizduotis kaip menkas trobeles, o anuos (Peru kalnus) – aukščiausiais rūmais ir t.t. Kai kažkoks svetimšalis pražygiavo vieną Peru kalnagūbrį, tai viršūnėje rado orą tokį švelnų ir retą ir žmogui kvėpuoti tiek neįprastą, kad vos susilaikė nuo šleikštulio ir vėmimo. Aukščiausias regionas ir jo oras yra šiltas ir sausas nuo įkaitusių garų, besiskverbiant jiems per vidų debesų, arba dangui giedram esant, laisvai jiems kylant į viršų. Dėl to, tie, kas kopdavo į Olimpo viršūnę, paprastai imdavo įmirkytas vandeniu kempines čiulpimui, o be to, ir apsigynimui nuo karšto oro. Iš čia teisingai pasakojama, kad Rojaus slėnis, vidurio regione esąs, nebuvo labai iškilęs, juk ten buvo amžinas pavasaris ir vienodas oras (pastovus klimatas), mat Rojaus kalvos nebuvo pasiekusios debesų. Meteorai, turį šilumą kietoj medžiagoj, dažniausiai žemės garai, nepakyla aukščiau nuo žemės kaip per 52 itališkas mylias. Nes esant didžiausiai kaitrai galima pamatyti, kad jie pirmieji rytais saulės spindulius sugeria, o vakarais, patys paskutinieji juos išlaiko. Dėl to jie aukščiausiai iš visų, kuriuos galima matyti, tačiau ne per daugiausiai nuo žemės nutolę.

5. Meteorų priežastys

isų meteorų medžiaginė priežastis yra du šilumos šaltiniai, arba dvi garavimų rūšys. Garas, t.y. drėgnas ir karštas oras, išeinantis iš sunkaus ir drėgno kūno. Į meteorų medžiagą saulė kai ką paima iš pačios žemės: juk jeigu labai kietos medžiagos, kaip smilkalai, ugnies žiežirbos, siera ir visos aromatingos medžiagos turi savo garus, tai kodėl panašių garų negali išskirti žemė? Tokie tad yra medžių sausi dūmai, atsiradę, matyt, iš žiežirbos, kuri apšildo. Tačiau saulė neištraukia garų iš sausos žemės medžiagos, o tik iš tirštos, prisodrintos drėgmės, kurią poros ištraukia iš žemės, sumaišo su silpna šiluma ir padaro taip, kad ji sutirštėja. Taigi tam tikra žemės dalis, virtusi skysčiu, išgaruoja į aukštį.

aulė yra pagrindinė ir svarbiausioji garavimų ir garų susidarymo priežastis. Saulė akivaizdžiai silpnina vėjus, lietus ir žaibus: ji tvarko ir visų metų laikotarpius. Pavasarį ir vasarą po didelių karščių dažnai žaibuoja ir prapliumpa lietus, kadangi saulė, įkaitinusi prieš tai orą, pritraukia daugiau garų, negu ji pajėgia juos išsklaidyti.

ytais mes matome iš jūros, pelkių, upių bei slėnių kylančias ir slenkančias miglas, o tai – puikūs būsimo lietaus pranašai. Po lietaus paprastai pakyla vėjas, mat sudrėkusi žemė lengviau grąžina sumišusią su garais šilumą. Rytinę rasą vėl gi saulė susiurbia. Saulė garus ištraukia ne tiktai iš atvirų, bet taip pat ir iš prigimties nelygių bei uždarų erdvių, net kai į jas net nepatenka saulė. Saulės spindulys, atsimušęs į tamsą šiek tiek lūžta ir nudažo ją miglota ir silpna šviesa bei sušildo. Tačiau tie spinduliai judresni dienos, o ne nakties metu. Dėl to ne tiktai gyvulių bandos, darbiniai gyvuliai, patys žmonės, paragavę tiršto alaus, namų krosnys augalai nuo per didelės ir kaitrios saulės vysta ir džiūsta. Net ir tie patys akmenys, suskeldėję nuo senatvės ir visiškai netekę drėgmės, taipogi jūros gelmė ir pagaliau visa tai, kas tik yra po saule, visais atžvilgiais susiję su meteorais.

akties oras yra kenksmingesnis sveikatai, nei dienos, lygiai kaip ir tiršti suodžių dūmai, kuriuos leidžia ką tik užgesinta žvakė labiau kenkia smegenims, negu degančios žvakės tų pačių kenksmingų dūmų dalelės. Taigi užgesintos žvakės rūkstantys dūmai yra kur kas pavojingesni už tebedegančios žvakės dūmus. Dėl to taip pat ir lankyti silpnus ligonius yra dešimt kartų pavojingiau, negu būti prie mirusio.

6. Žemutinio regiono ugnies meteorai

augybę meteorų mes laikome ugnies meteorais, nors iš tikrųjų taip nėra. Tai tik arba savo šviesą spindintys kūnai, kaip antai, pūvantys rąstai, ar pūvantys grybai, arba jie kokios nors žvaigždės šviesą atspindi taip, kad toji šviesi erdvė, saulei nusileidus, nuo vakarinio horizonto tęsiasi ir žėri net iki pietinio. Šio regiono visų meteorų pradas yra besikeičiantys garai, susiję su ugnimi ir tapę kietais ugnies kūnais. Tikras jų pavidalas ugninis. Kartais jų pavidalą nulemia atsitiktiniai dalykai, ypač kūno padėtis arba judėjimas, davęs meteorui vardą. Neaiški ugnis vadinama dargi klajūne. Jos kūno pavidalas yra ugnies pavidalas. Netikra ugnis (atsitiktinė) yra lipni. Jos šokinėjimo priežastis yra nakties metu ant jos krintanti tiršta rasa, prieš kurią ugnis, būdama lengva vėl atsispiria. Didelę reikšmę čia turi bangavimas ir nepastovumas. Apskritai ji kaip nuo šalčio sutankėja, taip nuo šilumos praretėja ir krenta žemyn, ar pakyla į aukštį. Vieta, kur ji pasirodo yra pelkės, akmenuotos vietos, rąstai, iš kur ji išleidžia tirštesnius ir drėgnus garus. Ugnies meteorai pasirodo esant kaitresnei saulės šilumai – vasarą, bet yra jų ir rudenį, kai žemė, dar nuo vasaros įkaitusi, garuoja. Bet niekad nebūna jokių ugnies meteorų, jei saulė negali išsklaidyti ištrauktų garų, vienodai juos suvartoti ir pakankamai juos išdžiovinti. Šis oro meteoras paprastai seka kitus arba šalinasi nuo jų, besitraukiančių dėl oro, kuris atsiranda prie jo, ir kaip laivas yra pakibęs supančioje jį erdvėje, neša su savimi pakabintą ant jo liepsnelę. Dėl to ir atrodo, kad ji seka paskui. Iš tikrųjų ji išnyksta nuo oro srovės ir bangavimo, kurį ji sukelia eidama aplink, o ta oro srovė ir bangavimas tą liepsnelę išsklaido ir nuvaro. Ji mažiau vengia pėsčiojo negu raitojo, kuris prieš save sukelia didesnę oro srovę. Visus smalsuolius ir nenuoramas ji veda prie upių. Mat vanduo savo banguotu ir dažnai judančiu paviršiumi, čia pat esantį orą išstumia iš vagos, o to oro vietą užima kitas oras, nešantis šią ugnį. Į įdubimus ir visokias gelmes ugnis gena ten link besitelkiantį orą, pučiamą vėjų. Dėl to aišku, kad tą ugnį, skirtą mirtingųjų pražūčiai, valdo piktosios dvasios, kurios klajoja pririštos prie šios atpirkimo ugnies. Sklinda gandas, kad jos kartais leidžia kažkokius garsus, nes kartais tirštesnė kurio nors kūno dalis išsiveržia iš vidaus į orą ir šnypšdama išsisklaido todėl, kad naktinė rasa patenka į liepsną su ūžesiu, arba skrosdama orą kaukia. Taip pat ir pati dvasia gali sukelti baimę keliančius garsus.

7. Kastoras, Poliuksas, Elena

ien tik vieta atskiria šiuos šviesulius nuo neaiškios ugnies. Pastarasis šviesulys kabo arčiau žemės, o anie (Kastoras ir Poliuksas) virš jūros. Dėl to iš neaiškaus šviesulio susiformuos Elena, jei vėjas iš žemės nupūs jį į jūrą. O jeigu Kastorą ir Poliuksą abudu kartu jūrininkai pastebėtų, tai jie būtų laimingi, nes tai reikštų ramią jūrą, o jei tik vieną – tai blogas ženklas. Visa tai rodo, kad labai daug garsų pakilo ir jie netrukus iškris prieš vėjus. Juo labiau šis šviesulys kepina ir būdamas tirštesnėje masėje liepsnoja, tuo didesnę jis neša pražūtį.

8. Ugnies liežuviai

is šviesulys tai silpni ir nešvarūs garai, atsiradę gyvuliams kvėpuojant ir tvyroja blizgėdami virš jų plaukų. Paprastai tokie garai kyla į viršų, kad tokiu būdu lengviau įveiktų aplink supančio oro pasipriešinimą. Šie garai yra lengvi, o prisilietus prie jų, dėl medžiagos paprastumo, labai reti. Jie yra panašūs į sudeginto ar degančio daikto liepsną, kurioje tas daiktas silpnai ir menkai degdamas nepajėgia sudegti. Juk ir sudrėkintas audeklas nedega, o tik išsiurbia iš vidaus drėgmę. Tas rusenimas vyksta neilgai ir paprastai laikosi virš smilkinių, nes vis nauja ir nauja liepsna nuolatos judėdama, dėl besiplaistančio oro ateina pasipildyti maisto. Atrodo, kad šis šviesulys matosi taip pat nustatytu laiku, nes jis pasirodo daugiau naktį, negu dieną, nes didesnė saulės šviesa dieną jį paslepia, tačiau kartais, kai garai būna tirštesni ir susimaišę su riebiu skysčiu pasirodo ir iš arti. Taip Aleksandrui kovos įkarštyje užkibirkščiavo galva. Liucijui Marcijui, pravedant jam susirinkimą, pasirodė iš galvos liepsna, jam pačiam to nejaučiant, bet aplinkui esantiems kareiviams ji įvarė didelės baimės. Šis šviesulys greičiau apjuosia galvas tų, kurie yra pikti, ar trokšta vyno, nes jų atdaros ir alsuojančios poros teikia daugiau ir tinkamesnių garų liepsnai. Dėl to apie Aleksandrą, kaip mėgstantį išgerti vyno ir be to dar karštos prigimties, visi galėtų pasakyti kad buvo melancholikas ir šiek tiek sangvinikas, be to buvo žiaurus, tinkąs ir linkęs smarkiai supykti. Aš irgi esu tos nuomonės, kad dažnai - šviečia garai be tikros liepsnos. Antai arkliuose ir katėse, perbraukus jiems prieš plauką, galima pastebėti kibirkštis. Panašiai būtų, jeigu peilį patrintum į cukrų – pamatytum ištisai kibirkščiuojančią liepsną, vos tuo peiliu kam nors durtum. Yra nustatyta, kad yra daug garų, šviečiančių be ugnies, o tik blizgančių. Pvz., lauko pelės ir jonvabaliai nedega, nes jie yra gyviai, kuriems pyktis ar kitas koks nors sukrėtimas per regėjimo nervus ir akių dangą išvaro. Tokios buvo degančios Tiberijaus akys. Kai tik jis pakirsdavo iš miego, viską matydavo tamsoje, o taip pat ir prieblandoje. Labiausiai tas šviesulys laikosi prie rudaplaukių, nes rudi plaukai turi kažkokių suodžių, o rudųjų žmonių kvėpavimas labiau blizga. Dėl to ir jų prakaitas veikiau negu kitų prilygsta šafrano spalvai. Tokias degančias akis turėjo Gajus Marijus, kuriomis jis išgąsdino budelį, kurį Minurno gyventojai buvo atsiuntę nužudyti Gajų kalėjime. Panašios tamsoje akys ir pasiutusių šunų, tokie vaiskūs ir šviečiantys garai iš akių ir galvos porų išsiveržę, gali sudaryti ugnies liežiuvo pavidalą.

9. Vidurinio regiono ugnies meteorai

kraidantis drakonas tai nėra kažkoks tai ugninis padaras, atsiradęs ugnies elemente, kaip antai ore musės, vandenyje žuvys, žemėje kirmėlės. Nėra tatai ir garai, išsiskyrę iš debesų, į kuriuos jie smarkiai įsiskverbia, nesant tokiam dideliam sukietėjimui, kad galėtų smarkiai slinkti apačion. Tai tiršti ir sodrūs garai, kurie krenta iš debesų apačion įstrižai, turį tikro, skraidančio drakono pavidalą. Drakonas netrenkia, bet šaltu ir laužtu smūgiu skrodžia debesis. Lygiai taip ir drėgnas parakas daro tylų garsą, esant tirštesnei liepsnai šautuve, pamažu ir iš lėto išjudindamas žemės rutulį. Yra drakonų su iškrypusiu kūnu dėl to, kad jie atsiradę iš debesų, vėjų ir sūkurių paveikti: juk garų dalis, išeinanti vėliau, gavo stipresnį smūgį, negu pirmutinė ir tuos garus spausdama, kažkokiu tai lanku ir įlinkimu nukreipia į šoną. Debesies bei garų dalys, esančios visur, gali sudaryti sparnų vaizdą, tarsi kažkokios ugnies žiežirbos darytų aplink galvą liepsnas, panašias į besiveržiančią iš burnos liepsną. Drakonai yra marą ir ligas pranašaują ženklai, nes jiems reikia, kad oras būtų užterštas nuo daugelio garų ir kad atsirastų tokio didelio svorio meteorai.

10. Krentanti žvaigždė

i išnyra iš debesų tartum riešutas iš suspaustų pirštų. Tai yra garai, nusileidę žemyn iš įsiliepsnojusio debesies, kuris turi tikros krintančios žvaigždės vaizdą. Ji atsiranda kaip drakonas ir žaibas, bet be garso ir laikosi prie žaibo kaip mažesnio šautuvo kulka prie didesnio pabūklo kulkos. Dėl to mažoji krintanti žvaigždė yra garai ir jie nepralaužia debesies su plačiu ir skambiu smūgiu ir galima matyti tarsi liepsną, iš vidutinio italų šautuvo nuotolio. Garso negirdime, o girdime su liepsna išėjusį pabūklo garsą. Toji šviesa turi didelį ryšį su mūsų ugnies sviediniais, nebent šiuos liepsna galėtų pakelti į aukštį, o krintančios žvaigždės prieš savo prigimtį krenta žemyn susprogusios. Dažnai šiose, kaip ir kitose žvaigždėse medžiaga, pamažu krisdama, užsidega, bet ne su tokiu dideliu žvaigždės garsu, ir pagaliau nusileidžia, kadangi materija neturi laužomų užraktų, kaip parakas, tiek kartų suspaustas popierių išvyniojus ir suvyniojus ugnies sviedinyje. Skirtumas yra tas, kad kuo daugiau ugnies sviedinys pagriebia liepsnos, tuo smarkiau jis neria oru, o žvaigždė slenka pamažu, kadangi lėtumas priešinasi judėjimui žemyn. Atsiranda daugiau šių krintančių žvaigždžių giedrame danguje, negu debesuotame, mat dėl debesų plonesnės dangos šviesa lengviau prasiskverbia žemyn, o dėl silpno žvaigždės mirgėjimo ji kartais nepastebima, nes blankesnę žvaigždės šviesą pridengia saulė, o tamsus debesis padaro šešėlį ir žaibus, kad jis matytųsi ir naktį. Kai daug žvaigždžių krinta – tai ženklas jūrininkams, kad bus audra, nes oras tuo metu prisodrintas daugybe greitai garuojančių garų.

11. Žaibų priežastys

pskritai žaibai tai nėra siera, nei didelio svorio druskos luitas, nei Merkurijus su visokiomis priešybėmis. Tai nėra kažkokios akmens olos debesyse, ar kietos ir labai ilgos tuštumos juostos, kabantys skliautai pro kuriuos prasiveržią garai taip šnypščia dėl debesų ir lengvesnio vidurinio regiono oro apačioj, kurį mes kvėpuojame. Žaibų priežastys tai nėra oro demonai: kartais ir žiemos laiku matome žaibus. Tai yra pakilę iš žemės garai, kuriuos galima matyti iš dalies debesyse, susirinkusiuose prieš karštą dieną, kuriems garuojant į erdvę, žaibai smarkiai žaibuoja. Iš dalies garų yra ugnikalniuose, taigi ir ten dažni žaibai bei perkūnija dėl gausių sieros garų, besiveržiančių į žaibų medžiagos sudėtį. Šalto debesio slėgis negali uždegti ugnies garų. Tik standėdamas jis išspaudžia daugelį išsiveržusių garų dalelyčių į vieną vietą, o tos dalelytės dėl abipusio susibūrimo ir išsisklaidymo susilpnėja ir taip smarkiai įkaista, kad pagaliau įgauna ugnies formą. Tokią ugnies kibirkštėlę galima aptikti ir dideliame debesyje, garams plačiai pasklidus debesyje, kurie susijungę su tokiais garais sukelia gaisrą. Taip pat išsibarsčiusios žvaigždės bei kiti viršutinio regiono ugnies meteorai, nukritę į debesis gali kartais ten susirinkusius garus paversti žaibu. Tačiau joks vidurinio regiono garavimas ore nesukelia žaibavimo pasunkėjus orui dėl miglos, mat jo tirštumas pakankamai didelis pasipriešinti liepsnai, o apatiniame oro sluoksnyje garavimas ilgai netrunka, kad žaibas galėtų susitelkti į vieną vietą. Žaibuoja debesyse, kur netgi iš skirtingų regionų tarsi į vieną vietą jų kuo daugiausia susirenka. Juk reikia, kad žaibas atsirastų. Po jo lietus lašas po lašo, protarpiais išskirdamas oro purslus, nulyja per žemutinį regioną. Juk žaibas būna visame viduriniame regione ir pereina per vandenį, juosiantį iš visų pusių.

12. Žaibo atsiradimo pirmoji priežastis

ai postūmis, kurio dėka liepsna, suspausta erdvėje, gauna progos prasiveržti. Taigi toks yra liepsnos atsiradimo atvejis. Daug sieros ir natrio garų, prieš tai išsisklaidę debesyse, dėl šalčio ir dėl karščio sutirštėję ir susirinkę į vieną vietą pagauna liepsną ir kartu prasiverždami už debesies siauros juostos, pralaužia visus varžtus. Šitaip ir ugnies kulka išlekia iš pabūklo ir išmeta sviedinį. Yra 3-jų rūšių garų: sausi, drėgni ir vaiskūs; pirmosios dvi rūšys nedegina, beje, pirmoji garų rūšis - sausas garas, būdamas silpnas greitai išsisklaido. Antroji rūšis tik juodina, o vaiskūs garai, sukuria nuostabias garų dalelytes, kurios šviečiant liepsnai, prasiskverbia pro viską, kas švelnu. Ta garų rūšis prasiskverbia pro visas venas ir labai smarkiai degina. Tačiau jie vengia švelnių ir retesnių garų, kadangi prie jų neprilimpa ir tuo greičiau jie prasiskverbia pro poras, kad galėtų apdeginti. Deginimui reikalingas yra tam tikras laikas, dėl to uždėta ir čia pat atitraukta ranka vos jaučia karštį. Minkšti, o taip pat ir reti garai praeina be smūgio susidurdami tik su kietomis ir suspaustomis dalelėmis, kadangi anos leidžia, o šios neleidžia lengvai prasiskverbti. Atskiros žaibų rūšys užsidegusių ir besiveržiančių su jėga iki pat žemės taip apibrėžiamos. Yra daug skystų garų debesyse užsidegusių ir besiveržiančių su jėga iki pat žemės. Visi šie garai pereina į žaibą, galima pridurti tik, kad jie žemės neperskrodžia ir skiriasi nuo žaibo, mat šis lekia, o anas spindi, bet šis lengvesnis ir turi priemonių išsilaikyti. Žaibas yra smarki perkūnija ir jį sukelia smarkesnis smūgis. Dėl to, kur žaibai prasiskverbia pro debesis smarkiai griaudėja. Taigi žaibavimas yra išsisklaidžiusio oro judėjimas. Žaibo prigimtis yra dvejopa: viena, kaip žaibas prasiskverbia pro debesį ir jį pralaužia, bet žemės nesiekia, kadangi ugnis pamažu išsisklaido beeidama arba pakrypsta įstrižai. Antra ta, kuri vien tik ugnį retame debesyje parodo. Ugnies blikčiojimas parodo virpančios šviesos kritimą iš užsidegusių debesyje garų. Šis kritimas nėra susitelkęs vienoje vietoje; krinta pasklidai. Blikčioja plačiau negu griaudžia. Atrodo, kad šviesa dėl blikčiojimo mirga, kadangi tam tikrą laiką ji virpa ir užgęsta. Iš to aišku, kad spindulys atšoka į debesį, ir jeigu nauja liepsna vėl sukelia žaibavimą, tai atrodo, kad tas pats spindulys, kuris buvo atsimušęs, vėl iš naujo iššoka: dėl to jis virpa tarsi strėlė, kurią ranka tai įtempia, tai atleidžia.

13. Stebėtini žaibų padariniai

eištirtose ir nepajudintose vietose susitelkia sidabras, kurį Plutarcho laikais pastebėjo einąs sargybą kareivis Romoje. Juk nepalietus koto visa geležis, esanti aplink ietį dėl savo purumo varva, ir per purius bei akytus kūnus prasiskverbia beveik vienu akimoju, jų nepažeidusi, o per tankius – kur venos suspaustos – neprasiskverbia stipriai prisitvirtindama ir iš visų jėgų išsilenkdama per visus ankštus praėjimus, išlaisvina visus mazgus, sutraukia raiščius ir gamina metalus. Tokiu būdu žaibas – tai labai švelnus garas. Jis, įkritęs lengvai ir slidžiai per medines statinės sienas, išgarina jas ir nepaprastu karščiu suskaido vyną į smulkiausius garus, kurie per liepsnos išlaisvintas poras išeina į orą. Išlaužęs statinę vynas išlieka ir, būdamas skystas, nesukietėja netgi po trijų dienų. Šio žaibo medžiaga turi būti tirštesnė už prieš tai buvusį garą, tai, kadangi to tirštumo per medžio sienas negali ištraukti, tai jas sulaužo. Dažnai ir išlaisto vyną, tačiau kartais atsitinka, kad kažkokia tai plėvė, susidariusi iš glitaus (lipnaus) skysčio ir garų, patekus ant jos vyno jį sušildo tarsi kažkoks vynmaišis ir neišsklaido, mat užgniaužė visą jo jėgą ir įveikė ją, pasipriešinus indui. Kartais vynas patenka tik ant kraštų, bet, nuolat šaldamas jis sustingsta iki pat vidurio. Šitaip užšaldytas vynas, grąžintas į pirmykštę būklę, jei geriamas, tai arba užima kvapą, arba apdujina. Kadangi žaibui būdinga kažkokią marą nešanti siera, tai jame yra sieros, kuri ypatingai dega ir sudega; mat, jeigu nesudegusią sierą prispausi prie geležies, pamatysi, kad geležis varva smulkiais lašais. Taigi į kiekvieną žaibą yra įsimaišiusi siera, o tai aiškiai matyti iš mūsų ugnies miltelių. Žaibo užšaldyti kūnai – aštuonių pjovėjų, kurie pietaujant po ąžuolu Lemno saloje žaibo buvo nutrenkti, taip sukietėjo, kad jie mirę buvo rasti tokioj pozoj, kokioj jie buvo prieš mirtį: vienas atrodė valgąs, antras prie lūpų nešąs taurę, trečias geriąs, o kadangi visi jie buvo pajuodę, tai pavaizdavo tiek pat statulų. Taip pat žaibo trenkta ir nėščia romėnė matrona – po nesėkmingo gimdymo gyveno. Juk sieros kvapas nepalietė kaulų, o sudarkęs motinos tobulesnes dalis, vien per pilvo minkštimą prasmigo į jame esančio gyvo kūdikio širdį. Tokiu būdu žaibas numarino kūdikį, nepalietęs motinos. Žaibo ugnis kartais negali būti užgesinta jokiu vandeniu.

artais smalingas sieros kvapas susimaišo su siera, o smala juk dega vandenyje. Miegančiuosius retai trenkia perkūnas ir atsitinka, kad jiems bemiegant pinigai piniginėje susilydo, o jie patys lieka nenukentėję, ir tai dėl to, kad miegančiųjų atviros poros ir patys alsuodami leidžiasi žaibui lengvai praeiti, nes išorinės kūno dalys bemiegant greičiau sustingsta, susitelkus šilumai į vidų. Be to, miegančiųjų kaulai neatsiveria ir neišsiplečia staiga, bet nors nemiegantys dažnai mano, kad jie žaibo trenkti, tačiau jie krinta vien išsigandę žaibo ir miršta, o toji baimė miegančiųjų nepaliečia. Dėl to, piemenys, norėdami pašalinti nuo gyvulių griaustinio baimę, išsiblaškiusią bandą surenka ir, paleidę šunis, suvaro į vieną krūvą, nes tas susitelkimas pašalina baimę, kuri, dažnai pražudo iš prigimties baikščius gyvulius. Miegantieji guli ant nugaros, o žaibas, įžambiu ir skrodžiančiu smūgiu trenkia lengviau į kojas statiems.

14. Žaibo akmuo

artais iš debesų su žaibu nukrenta akmuo. Jis atsiranda iš smalingų žemės garų ir debesų drėgmės, kurią karštas žaibas, po to labai greit ataušęs, bekrisdamas sumaišo ir paverčia kūnu. Jie paprastai labai panašūs į sudegintus akmenėlius, kuriuos kartais išmeta ugnikalniai. Kartais drauge su žaibu krinta geležis, bei kitas metalas, kuris susimaišęs drauge su sieros garais virsta gyvsidabriu. Sako, kad kažkur nukrito 50 svarų geležies masė ir pabandyta iš jos gaminti kardus, tačiau negalėjo jos nei ugnyje išlydyti, nei kūjais išplakti.

15. Kam kenkia ir nekenkia žaibai

ukštybėse esantys žaibai trenkia skersai ir įstrižai, todėl lengvai pasiekia visa kas yra paviršiuje. Įstrižo trenkimo priežastis yra ugnies prigimtis, kuri traukia į viršų ir spaudžia žemyn, darydama žalą. Dėl to žaibas darosi įstrižas. Žemutinio regiono tirštesnis oras stumia atgal besiartinančius žaibus ir leidžia jiems sunkiau prasiskverbti, dėl to jie vis labiau sukasi į šalį. Atrodo, galima sutikti, kad lauro medžio žaibas nepaliečia, bet nesąmonė, kad lauro medis turi tokią didžiulę jėgą nukreipti į šalį žaibą. Lauro medis auga ne tik plokštikalnėse, ir dėl to galėčiau pasakyti, kad lauro kamieno žaibas neperskrodžia, o tas kamienas yra labai apvalus, ilgas ir turi tankią žievę. Dėl to garas negali joje ilgai išsilaikyti. Todėl žaibas paprastai sunkiai sužaloja stulpus dėl jų apvalumo, kuris atmuša smūgį. Labai patikima nuomonė, kad esančio žuvų maišatyje banginio žaibas netrenkia, mat jo retas kailis yra pralaidus žaibui. Taigi palapinė, padaryta iš jo kailio neapsaugo nuo žaibo. Tokiu būdu be reikalo imperatorius Augustas banginio kailį naudojo kaip vaistą, juo apsisiausdamas. Su tuo kailiu jis, mažiau bijodamas perkūno ir žaibų, slėpdavosi nuošalioje ir saugioje vietoje įtardamas smarkesnę audrą. Kitas imperatorius Severas savo lektiką įsakė pridengti tokiu pat kailiu. Yra prietaras, kad tarp akmenų ir brangakmenio netrenkia žaibas, taigi, žmogus, nešiojąs brangakmenį ramus dėl žaibo. Erelio taip pat netrenkia perkūnas ir dėl to poetų yra išgalvota, kad, jeigu erelio perkūnas netrenkia, tai dėl to jis laikomas Jupiterio ginklanešiu.

16. Perkūnijos priežastys

erkūnijos metu pasirodo ir žaibas. Juk prapliumpa lietus, griaudžia ir žaibuoja tarsi įkaitinta geležis šnypščia vandenyje. Tas perkūno garsas neatsiranda iš debesų susiliejimo, o taip, kaip suglaustos rankos duoda plojimą, dėl debesų minkštumo, mat debesys lengvai pasitraukia nuo kiekvieno smūgio ir pakeičia išvaizdą, o tuo tarpu delnai ploja. Oras, patekęs tarp stiprių rankų būtinai privalo sukelti garsą. Šį garsą ore sukelia ne vien demonai. Antra vertus tą patį garsą galima išgirsti ir žiemą. Perkūnija bus trijų rūšių: Traškanti, kai užsidegęs debesyje oras, pašėlusiu smūgiu perkirstas praskrodžia debesį, jį išsklaidydamas, tarsi uždegtas, išretėjęs ugnies sviedinys su didžiuliu trenksmu staiga išsiveržia iš pabūklo. Šnypščianti perkūnija, nesklaidydama debesies vienu tik smūgiu, palaipsniui užsidegus garui, išsiveržia dalimis tarsi kažkoks kamuolys, taip, kaip kad jeigu kas staiga imtų smarkiai plėšyti popierių ar naują audeklą. Taip ir oras, greitai judėdamas į suskilusį debesį ir braudamasis į jį priešinantis tuštumos pavojui, užbėga už akių kitoms garo dalims ir išsisklaido taip besigrumdamas su šnypštimu. Staugianti arba audringa perkūnija atsiranda sklaidantis debesyje orui. Taip kartais per visus sukreivintus debesis perbėga ji iš rytų į vakarus. Mes taip pat jaučiame kaip ji priešinasi lėtesniam slinkimui, jeigu patenka į tirštesnį debesį. Dažnai ši perkūnija būna be trenksmo, dėl to, kad nepakankamai užsidega garai arba dėl debesies tamsumo. Ši perkūnija staugia labiau, jeigu pasitaiko jai pakeliui garų, ir mažiau, jei ji eina greta debesų. Panašiai ir laivas, plaukiąs prieš upės srovę vandenyje, sukelia didesnį garsą, negu plaukdamas pasroviui. Kartais griaudėjimą mes girdime jau po trenksmo, kuris po tam tikro laiko pasiekia ausis, tarsi kažkur matyti vaizdai atšokę nuo objekto, sublizga mūsų akyse. Esant labai dideliam staugimui, kad išgirsti garsą, pamačius žaibą, užtenka vos vienos arterijos pulso trenksmo, o esant mažesniam – reikia 12 arterijų pulsų. Kai užklumpa žaibas be lietaus, tai paprastai smūgiai būna lėtesni, ir perkūnija rečiau trenkia, nes tuomet garai šnypščia. Paprastai tas šnypštimas didesnis, kai lietus lyja į vandenį.

17. Perkūnijos sukelti padariniai

amtinis perkūnijos efektas yra jos sukeltas reginys, nes perkūnija yra kažkoks garsas. Tačiau kai kas priskiria jai ir jos padarinius. Po perkūnijos auga grybai, nes pasipylęs šiltas vanduo griaudžiant, prisodrintas oro, turi daug purslų, kurie susimaišę su žeme pereina į gumbus, vyną bei šviežią alų, susijungia su rūgštimi, kadangi į visas angas bei plyšius įsiterpia kažkokie švelnūs sieros garai ir kitos kibirkščiuojančios žaibo liekanos, kurios yra užsimetusios ore. Todėl geriausia priemonė yra kuo stropiau uždaryti oro angas ir atidaryti indus. Šviežias alus, šildomas ugnies, greit sugeria rūgštį, nes oras, nuo kurio viskas pučiasi, lengvai sugeria oro sierą ir mažina perkūnijos padarytą žalą. Kartais stipri perkūnija dargi apkurtina, išsiverždama per oro bangą, ir, ištempia ausies balnelį, dėl to menininkai, kūrėjai, muzikai, būgnininkai, turi silpną klausą. Kartais ji parodo didelę galią, įvarydama baimę gyvuliams. Bailios sraigės, staiga trenktos išmeta perlus, mat, jie išlenda iš sraigių. Pekūnija pagreitina elnių gimimą, apie tai skaitome šventame rašte. Žmonės taip pat labai išsigąsta žaibų ir perkūnijos. Partai, būgnais ir vario cimbolais sukėlę perkūniją, išgąsdino romėnų kariuomenę. Kaligula silpnos perkūnijos metu paprastai prisimerkdavo ir apsigaubdavo galvą, o per didesnę išbėgdavo iš palapinės ir slėpdavosi po lova. Norėdamas sukelti tą perkūnijos baimę, jis išgalvojo prietaisą, kuris leido panašius į perkūniją garsus, o iš dangaus atsiliepdavo tarsi Jupiteris. Taip pat jis svaidydavo akmenis į žaibus ir iškviesdavo į dvikovą Jupiterį, panašiai į Homero pavaizduotą Ajakso su Odisėju dvikovą: užmušk mane arba aš tave.

18. Žaibų vieta ir ženklai

aibuoja dažniausiai baigiantis pavasariui, rudenėjant arba vasaros gale. Gegužės mėnesį, kai žydi medžiai ir rugpjūtyje, dalinai nuėmus derlių, bet dar nevisiškai baigus pjūtį, kartais pasigirsta perkūnija be žaibo. Mat, tada saulė duoda daug garų, kurių pakanka žaibui atsirasti, ir jų neišsklaido, kaip paprastai kad būna vidurvasary, o žiemą, žemę šalčiui sukausčius, negali būti tokio didelio žaibo efekto. Ten, kur žiemos šiltos, ištisus metus gali žaibuoti, kadangi žemė išleidžia sierą.

aibuoja tada, kai prieš tai viena ar daugiau dienų pasitaiko karštų, o po to iš dangaus apsitraukia debesimis. Žaibai turi kažkokį ryšį su mūsų pabūklais. Didesni pabūklai per 5000 žingsnių nuotolį išmeta 60 svarų geležies. O išmetimo atstumas priklauso nuo pabūklo dydžio bei ilgio, šovinio kiekybės bei kokybės. Sieros ir natrio medžiaga turi bendro su ugnies šoviniu ir žaibais. Blykčiojimai turi sieros kvapą, o natrio garsas sukelia liepsnos greitį, o tai yra pagrindinė priežastis dėl ko silpnas plyšių garas galingu smūgiu perskrodžia debesį. Įsiveržimo būdas yra labai panašus, kadangi visur staigiai medžiagai retėjant, iš vienos pusės pabūklo vidury, o iš kitos – debesies ertmėje. Čia ir yra skirtumas. Juk žaibo liepsna be ieties, nebent jei atsiranda ir praslysta žaibo akmuo, o liepsna išjudina šovinio ratą, ir palyginus su žaibu jis yra kenksmingesnis. Žaibas nekrenta ant žemės giliau 5 pėdų, o mūsų pabūklai muša iki 20 pėdų. Šis skirtumas atsiranda dėl per didelio atstumo nuo žemės.

19. Audrų priežastys ir padariniai

udrų priežastys yra beveik tos pačios kaip ir žaibų, nes jų medžiaga – garas, tik šiek tiek natūralesniame pavidale. Jų forma – tai prasiveržimas iš debesų ir leidimasis žemyn. Audrų atsiradimo priežastis yra debesų šalčio slėgimas, svarbiausioji priežastis – tai dievų baimė ir pagarba. Audrų yra 3 rūšys: ecnefijas, taifūnas ir presteris (ugnies taifūnas). Ecnefijas – tai tiršti garai visi iš karto išmesti su didžiule jėga žemyn iš debesų be rutulio ir ugnies. Tas garas yra išsipūtęs ir atsparus liepsnai, tačiau labai karštas. Taifūnas (arba viesulas) yra tirštas garas iš debesų, rutulio pavidalu slenkąs žemyn ir tokiu būdu sukdamasis, pralaužęs dalį debesio, slenka žemyn. Šio sukimosi ratu yra dvi priežastys. Jei yra du debesų klodai, tai viršutinė debesų eilė išstumia garus, o apatinė – grąžina atgal. Juk užpakalinis garų klodas, kildamas aukštyn vingiais grumiasi su viršutiniu, mat vienas klodas stengiasi prasiveržti į priekį, o kitas – grįžti atgal, tačiau jėga žemyn yra stipresnė ir intensyvesnė. Tokiu būdu apatinis klodas traukia žemyn viršutinį, kažkaip smarkiai sukdamasis. Antrasis klodas traukia garus, išsiveržusius be sukimosi ratu. Po to, priešingas vėjas stumia juos iki pat žemės. Presteris – tai yra liepsningas taifūnas, kadangi vėjas besisukdamas pagauna tas dalis, kurios trynėsi tarp savęs ir liepsna pereina į presterį. Presteris dažnai įsiveržia į jūrą, o tai jūrininkams tikras baubas.

udrų poveikis beveik toks pat kaip ir žaibų, išskyrus vien tai, kad audros ne taip stipriai smogia kaip žaibas. Jos stipriau trenkia ir išsisklaido. Jūrininkai, audrai besiartinant, paleidžia pabūklus norėdami oran paleistu sviediniu išsklaidyti garus. Jos sukasi ir supasi labai plačiai jūros paviršiuje, tarsi rūktų keli gesintų kalkių modai. Dažnai viesulas išrauna didžiulius medžius, o sūkurys pagauna gyvulius. Tai kartą atsitiktinai buvo nuneštas jautukas. Avicena pasakoja jį žuvus.

21. Audrų ir vėtrų požymiai

udrų ir vėtrų ženklai gali būti dvejopi: vieni kilę iš gyvųjų būtybių, kiti iš negyvųjų. Iš negyvųjų: jei saulė kyla ar leidžiasi į debesį, jei ją juosia parelijus, jei ji pasirodys kiek ankščiau nei kitomis dienomis. Audrų ženklai iš mėnulio: jei mėnulio ragai stori ir išsipūtę, jei mėnulis baltėja ar rausvėja, jei planetos blizga, jei žvaigždės pakibusios ir be saiko mirga, jei šviesuliai smarkiau negu įprasta skraido oru. Juk visa tai pranašauja daug garų, arba tai, kad ore jau jų yra, o jie yra šėlstančių meteorų medžiaga. Tie meteorai ir sėja audras. Juk saulė, mėnulis bei kitos žvaigždės, pastebėti esant vidutiniai šilumai padidina vaizdą, o esant garams parausta, kibirkščiuoja ir šokinėja žemyn.

enklai kylą iš gyvųjų būtybių tokie: jei gaidys iš niekur nieko dažnai vidurdienį gieda, jei gervės grįžta, arba žemiau skrajoja, jei matai gulbes, žąsis, antis dažniau puškenantis vandenyje, jei jaučiai uosto orą, bei laižosi prieš plauką, jei paršai šokinėja išdykaudami ir snukiais šiaudų gniūžtes traiško, jei katinai prausia snukučius ir jei gyvuliai stripinėja. Taip pat žmonės įspėja būsimas audras iš kojų nuospaudų, deginančių pirštus, ne taip, kaip įprasta, iš podargos bei kitų ydų. Prieš audrą, kai ore ima telktis daug debesų, drėgmė nesaikingai lašas po lašo ima virsti lietumi ir tarsi tirštesnio oro ar rasos pavidalu nuolat nuteka žemyn. Juk tam reikalinga ir šiluma, kuri bangavo viršuje ir neišlaikė lygsvaros esant labai žemam oro slėgimui. Taigi oras, kadangi labai plonas yra jo sluoksnis, suerzina gyvulių kvėpavimo takus ir balsą. Kai kurie gyvuliai laižosi, norėdami pašalinti tą kutenančią juos drėgmę. Labiau visa tai jaučia gyvuliai, o ne žmonės, nes jų arba kūnai labiau priklausantys nuo oro, arba pagal instinktą jie pasiduoda judesiams, kuriuos žmonėse valdo protas. Pagaliau ši drėgna šiluma, iš viršaus krintanti žemyn, vasarą po sausros paskleidžia visų augalų kvapą. Dėl tos pačios priežasties durys labiau girgžda, malkos ugnyje spraga, grybai prieš audrą auga vakarop. Audrų bei žaibo pavojaus metu krikščionys ima skambinti varpais, mat jie turi kažkokią tai galią, maldomis išvaikyti demonus, kaip dažnų audrų sukėlėjus. Ir oro dvelkimas gali šiek tiek sulaikyti audras.

23. Viršutinio regiono meteorai

adangi dažnai garai lengvesni už šilumą, tai nėra abejonės, kad debesys susidaro viršuje, pereidami į viršutinį oro regioną ir ten užsidega įvairiais meteorų pavidalais. O jie šit kas: ožkos, rąstai, žibintai, statinės, skydai, besisklaidančios žvaigždės ir kt. Šokinėjanti ožka yra viršutiniame oro regione, savo išvaizda ir stripinėjimu primenanti tikrą šokančią ožką. Rąstas, gulįs viršutiniame oro regione savo išvaizda yra ištęsta ilgyn ugnis. Ožka gavo vardą nuo barzdelės karančios aplinkui, kuokšto ir žaismingo šokio. Tos kabančios, nukarusios sruogos yra ne kas kita, o tik retesnės garo dalys, įsiterpusios tarsi vilnų kuokštas. Jos šokinėjimas būna tai tikras, tai tariamas. Tikras šokinėjimas būna, jei retesnis oras tirštesnę medžiagą nuolat ir staiga pakelia ir vėl staiga nuleidžia. Tariamas šokinėjimas – jei tirštesnė kūno liepsna staiga krenta į barzdą, ir garbanas iš visų pusių apaugusias plaukais padega ir joms užsidegus, bei sudegus, jos vėl virsta garais. Rąstas turi būti pailgas ir gulįs, kitaip jis virstų stulpu. Kilus liepsnai pasirodo piramidė: pagrinde platesnė, o viršus konuso pavidalo. Taip ir degant žvakei, sunkesnės dalys nusėda apačion ir dega, o lengvesnės kyla į piramidės konusą. Knatai užsidega, nes gan plačiai išsisklaidęs garas, duodąs atspindį, degančių knatų plote teikia vaizdą. Pasirodo, kad liepsnojąs skydas skleidžia kibirkštis ratu. Marijaus laikais toks skydas, pralėkė iš vakarų į rytus. Žibintas palieka ilgą pėdsaką degant pirmajai daliai. Išvien degantis sviedinys traukia ilgesnį taką.

esiskaldančios žvaigždės matomos tik giedrą naktį. Jos krisdamos iš debesų nesprogsta, bet aiškiai matosi viršutiniame oro sluoksnyje per ilgyn nusidriekusią medžiagą. Jos savo vietos nepalikdamos viena uždega kitą ir pakursto. Matyt, kad taip ir degančios žvakės liepsna pereina į užgesusį žvakės knatą, vis dar teberūkstantį. Jeigu šitą žvakę pridėtume prie anos taip, kad dūmai virstų liepsna, ugnis, panašiu būdu uždegta, uždegus knatą, teiktų sklindančios liepsnos vaizdą. Nebūtina, kad visi garai būtų nuolat susitelkę. Juk jie gali uždegti vieni kitus ore esančius ir tam tikrame nuotolyje. Atrodo, kad šios žvaigždės juda dalinai tiesiai, dalinai įkypai, dėl atstumo, slepiančio tiesumą ar įkypumą. Į galą judėjimas sulėtėja dėl medžiagos išsieikvojimo – mat ji sudegė – o ugnies garai, nešantieji svorį, išgaruoja, taip, kaip mūsų dirbtiniuose ugnies sviediniuose. Juk gryniausia tiesa yra tai, kad jeigu garas kyla į orą tiesiai bei įkypai ir jei judėjimas vyksta žemyn, tada atsitinka, kad tirštesnis oras be paliovos sėda žemėn, o vandens ir žemės garai pereina į tirštesnę priešingybę. Arba ir tai, kad medžiaga bejudėdama sklaidosi ir retėja, dėl to, krisdama pabaigoje ji lėtėja. Ugnies stulpas vedė Izraelio sūnus 20 metų per dykumą. Buvo tai garai iš meteorų medžiagos, kuriuos angelas, naktimis papildydamas vis naujais, išlaikė.

25. Pieno takas (Galaktika)

asakojama, kad pieno takas yra Jupiterio pienas, išpiltas iš nusigręžusio Merkurijaus burnos į dangaus uolą, arba tai yra dangaus dalis, apdegusi nuo Fajetono sukelto gaisro. Tai nėra susitelkimas garų, užsidegusių aukščiausiame oro regione, tai nepastovi ir tirštesnė dangaus dalis, kuri tarsi ištisinė juosta dengia dangų ir tai apšviestas takas, nusagstytas labai mažytėmis dangaus skliauto žvaigždelėmis. Šis takas padalina dangų per dvynius ir šaulį į du dangus, pusrutulio pavidalo. Šis pieno takas yra vienas ir vientisas tarsi šimtas nakties žibintų būtų jo kaimynystėje, tačiau išsibarsčiusių, bet žiūrint į juos iš arti, jie teikia vientisos ugnies vaizdą. Tiesa, tarpai tarp jų mažesni, negu matosi ir juos dengia iš visų pusių mirganti šviesa. Tokiu būdu nors šviesa, mirganti atskirose žvaigždutėse, viduryje turi tarpus, tačiau tų tarpų iš toli negalima pamatyti. Šis paukščių takas nėra tobulas, nes daugelyje vietų jis nulinkęs ir sukasi bei tarsi takeliais vingiuoja laukuose. Jo baltumais aiškiai matosi ir iš žemai, kur aplink pačios žvaigždės išsidėsčiusios ratu, o vidury susitelkę daug ilgų spindulių.

26. Kometos

augelis kometų sukasi tarp dangiškų planetų. Virš dangaus, mėnulio atmosferoje kometos pasirodė 1577, 1580, 1585, 1590 ir 1593 metais. Homero laikais dar nebuvo žinoma septintoji iš plejadžių, kadangi dešimtoje Iliados knygoje ant Nestoro taurės buvo išraižytos tik 6. Pati garsiausia žvaigždė buvo Kasiopėja, pasirodžiusi 1572 ir 1604 m., o nauja šaulio žvaigždė – 1600 m. Ji atsirado ant gulbės krūtinės. Visos minėtos žvaigždės buvo išsibarsčiusios nematomų mums žvaigždžių rate, panašiai kaip ir anos, ir toje pačioje vietoje, be to, jos kabojo iš rytų į vakarus. Taip pat daugelis kometų gyvavo kaip ir 1618 metų kometos, su žvaigždėmis vienodą laiką virš horizonto. Atsirado tarp planetų ir dangaus kometų. Jos atsirado dangaus dalims sutirštėjus. Retėjant jos išnyksta, kaip ir žvaigždės danguje. Jų atsiradimo priežastis glūdi jų prigimtyje, o priemonės atsirasti – pačioje dangaus galioje, būtent – tai dangaus dalių sutirštėjimas. Materiali priežastis – to paties dangaus dalys, o formali – tankumas ir šviesa, bei visiškai tobula kokybė. Tankumas, pridėjus kokybę, tik labai geros rūšies. Kadangi tai liečia šviesą, tai ji privalo būti pozityviai tobula.

abai ryškiai matyti, kad kai kurios kometos yra po mėnuliu. Jos rodo gana paprastą savo prigimtį, pasižymi neramiu ir neįprastu judėjimu, plačiai išsiskaidžiusios bei krisdamos į žemę aptemdo mėnulį. Toks ryškus pomėnulinės kometos požymis – jos nejudrumas. Apie tokią kometą pasakoja Juozapas, kad ji pasirodė prieš Jeruzalės sugriovimą. Seneka pasakoja apie kometą, kuri valdant Atalai, iš pradžių truputį pasirodė, po to pakilo ir išnyko. Pagaliau ji perėjo į lygų vidurnakčio kelią, taip, kad ta dangaus rykštė, kuri vadinasi pieno taku, išsilygina, išsitempusi į erdvę. Tomas Kontoprotanas pastebėjo tą kryžių, susidariusį iš pomėnulinių kometų medžiagos.

28. Pomėnulinių kometų priežastys

ienos kometos yra su plaukais, kitos klajūnės, o dar kitos stovinčios vietoje. Pomėnulinių kometų su plaukais medžiaga yra garai arba šiluma, kurioje bet kokios žvaigždės spindulys dauginasi ir susilieja į plaukus. Šios rūšies planetos turi tik pomėnulinius plaukus, o geresnė jų dalis, būtent pačios garbanos yra danguje. Kitų kometų medžiaga t.y. garai palankūs ugniai, jeigu kometa iš tikrųjų turi ugnies, o jei neturi, tai kažkoks jos mazgas ir taip pat spindulių susitelkimas yra perdėm aiškus ir viso to medžiaga yra tvyrojantys garai.

ometos forma yra tiek dangiška, tiek pomėnulinė, o pavidalas – žvaigždė, kuri turi ir šviesą. Tie dalykai drauge rodo tiek dangiškos, tiek ir pomėnulinės kometos, tiek judančios, tiek ir nejudančios, tiek su plaukais, tiek ir be plaukų panašumą. Pagaliau atskirų kometų paviršius turi kažkokį priedą pvz., judėjimą, ramybę, plaukus, uodegą ir barzdą. Nors galvos išvaizda iš tolo atrodo apvali, tačiau tokia ji nėra, kadangi dėl nuotolio nematyti nelygumų, o vien apvalumas. Pagrindinė priežastis t.y. saulė ar kita kokia žvaigždė, kuri savo spinduliais perveria kometos medžiagą, ją nuspalvindama, o padėties priežastis, kuri yra ore ar eteryje t.y. jos jėga, kuri neša garus į aukštį ir suteikia jai tokį pavidalą. Toji jėga priklauso nuo oro lengvumo. Pomėnulinių kometų tikslas (pabaiga) yra išsivalęs nuo kenksmingų garų oras. O visos kometos turi dieviškas rankas ir grasinančios rykštės grėsmę.

30. Kometos blogų ženklų lemėjos

ėra kometos, nenešančios kokios nors nelaimės. Yra kelios rūšys viską nulemiančių nelaimių: 1) viešos (valstybinės) nelaimės – tai karas, badas, maras; 2) privačios – vadų mirtis, pvz., 1558 metais imperatoriaus Karolio V-jo mirtis; 1618 metais – prieš kometos pasirodymą numirė imperatorius Mathijas. Apskritai Dievas leidžia žinoti liūdnokus dalykus, nes paprastai Dievo apvaizda yra labai maloninga, taigi, kai mūsų nusižengimai peržengia ribą, atsiranda proga natūraliai įspėti mus, o mes tą baimę nukreipiame maldomis. Kometa dar nėra fizinių nelaimių priežastis, o tik Dievo apvaizdos ženklas, tačiau tai tikras vėjų ir audrų ženklas, dėl kylančių iš žemės į orą, ir jį teršiančių garų.

31. Kometų rūšys

isos kometų rūšys nustatomos pagal jų išvaizdą. Kometos gali būti dvejopos: plaukuotos ir barzdotos. Plaukuota kometa tai toji, kuri paskleidžia iš krašto gintaro spalvos retus žibintus plaukus. Ji yra statinės pavidalo, dega rūškanai, tarsi žibintas, kuris skleidžia aplink save ratu besiplaikstančius arklio karčius. Barzdota, tai toji kometa, kuri turi: 1) trumpus, nukarusius į kardo makštį plaukus. Ji yra balčiausia iš visų kometų; 2) ji vibruoja labai greit, kaip ietis; 3) ji turi rago pavidalą; 4) jos išvaizda kaip ietis. Pažvelgus į saulę ją išskirsi iš kitų, nes rytą, prieš saulės patekėjimą ją matysi barzdotą. Mat pirmutinės garbanos pakyla virš horizonto ir nukrypsta į vakarus. Tokia kometa buvo pasirodžiusi 1618 metais. Jeigu ji išlieka iki vakaro, tai besileidžiant saulei ji būna uodeguota. Uodega tarsi barzda nukrypsta į kitą pasaulio pusę. Pasirodžius kometai, uodegos labai aiškiai negalima matyti dėlei nuolatinių Saulės spindulių uždelsimo ir dėl visiško galvos šešėlio, dėl ko saulės spinduliai atsimuša į priešingą pusę. Vėliau, medžiagai visiškai neišsiskaldžius, ta kometa nutįsta ilgiau, susidaro uodega, o garui retėjant, ir jam visiškai išnykstant palengva nukrinta ir pagaliau kartu su galva dingsta. Uodega niekada neskyla pusiau ir neišsišakoja į daugelį šakelių. Kartais viskas susitelkia galvoje ir vėl sprogsta, dėl smegenų išsiskirstymo galvoje. Barzdota kometa gali virsti iš plaukuotos dėl saulės priartėjimo ar nutolimo.

32. Kometų judėjimas, dydis, pastovumas

ometos juda skersai, bet ne ratu ir ne tiesiog į viršų. Jų judėjimas yra panašus į meteorų, kurie lekia ne statmenai, o įstrižai. Iš pradžių jos labai greitos, vėliau tarsi išpampsta dėl oro pasipriešinimo ir jų greitis, garams nuo šilumos ir saulės spindulių retėjant, mažėja. Kartais prie vidurio, kur yra labai daug oro, spinduliai praretėja kartu ir staiga, o prieš tai jie buvo daug tirštesni. Tokiu būdu kartais atrodo, kad kometa daro lyg ir šuolį. Būtina, kad kometos būtų didžiulio svorio, kadangi iš tokio didžiulio nuotolio ir plataus skersmens jos gerai matomos. Mūsų laikais tokia kometa buvo 1618 m. Matematikai apskaičiavo, kad ta kometa turėjo 550 germanų mylių apimtį. Dėl to ją vargiai kas galėtų apibėgti per 2 mėnesius, darydamas kasdien po 10 germanų mylių kelią. Matuojant skersmenį išeitų 175 germanų myli. Kometos ilgis nepastovus ir netikras. Kažkoks astrologas tos pačios kometos barzdą išmatavęs rado 582700 mylių stulpų, tuo metu, kai ji buvo ištįsusi. Taigi ji galėjo apjuosti visą pasaulį, per jo didžiausią platumą 70 kartų. Kometos būna įvairios dėlei medžiagos skirtingumo, o ji būna ir nepajėgi, ir saulės pajėgumui prilygsta. Taip, valdant Neronui, kometa ištvėrė 6 mėnesius. Naujosios žvaigždės, kurios sužiba pajudinus galvą, be plaukų yra gajesnės. Pvz., Kasiopėjos kometa 1572 m. pasirodžiusi išsilaikė sveika 3-jus metus. Apskritai kometų amžius 3 ar 2 mėnesiai arba 6 savaitės. Tokios kometos pasirodė 1475, 1577 ir 1618 metai.

augiausia kometų būna rudenį ir žiemą. Rudenį būna labai daug pomėnulinių ir dangiškų kometų dėl daugelio vasarą susitelkusių garų, saulės paliktų, bet dar nesudegintų. Naujos kometos retai atsiranda susidūrus planetoms, ir esant abipusiam spinduliavimui iš kaimynystės, kuris skleidžia orą ir kometų medžiagą. Nykstanti kometa turi tuščią galvą. Skriedama švelniu ir ramiu oru ji lengvai nueina į šoną ir galų gale sukdamasi lyg sraigė, pamažu nusisuka nuo atkarpos didžiojo rato, panašiai kaip mūsų ugnies sviediniuose parakas, kurio iš pradžių būna daug, o uždegtas lekia dešinėn ir pabaigoj pasuka tiesia kryptimi.

34. Vėjai

ėjų medžiaga tai nėra oro bangavimas, ar oro postūmis, bet tai – karšti ir sausi garai. Todėl jūrininkai patiria labai smarkius vėjus, kurie pučia prie iškyšulių, dėl iš arti esančios žemės kylančių garų. Tie garai pradžioje labai stiprūs o tarpais sumažėję ir susilpnėję ateina į jūros gilumą. Dažniausiai po didelio lietaus būna vėjas, kai žemė suminkštėjusi ir šilta labiau sugeria saulę ir išsisklaido į garus, kurie po to tampa vėjais. Tie garai kyla iš grynos žemės. Kartais ta medžiaga neša kartu su savim daug neaiškios, su ja susimaišiusios šilumos. Vėjo priežastis, tai ne oro išretėjimas ar sutirštėjimas. Dažnai vidurdienį, visiškai išretėjęs oras tą išretėjimą gauna iš saulės ir staiga pakyla vėjai, bet jie pakyla visai ir dėl to, kad oras išretėjo ar sutirštėjo, juk tuo metu nebūna jokio šalčio, kuris jį sutirštintų. Kas galėtų patikėti, kad rudens vėjai, tokie smarkūs ir atšiaurūs, kurie dažnai tiek prikrečia aibių, gali būti sukelti vien tik oro praretėjimu ar sutirštėjimu? Iš tikrųjų dangaus paraudimas ir visi kiti ženklai yra įrodymas, kad yra kažkoks vėjas ten, viršuj, kurs pakyla ir ima pūsti per trumpą laiką.

r nevarinėjant garų iš debesų atsiranda vėjai. Taip kaip žaidimo sviedinys atsimuša nuo sienos, taip atsiranda ir vėjas dėl oro retėjimo ir nedidelio debesies, kuris garui kylant į viršų, negali lyti, nepasipriešindamas jam. Juk vidurinio regiono šaltis neturi savo jėgos išstumti karštus garus, kurie susirenka iš geriausiųjų garų, kurių tarpe nėra tokio priešiškumo, kuris panaudodamas jėgą, išvarytų juos iš vietos, kaip pavyzdžiui, magnetas traukia geležį, o ugnies karštis varo į šonus šaltą vandenį, o vanduo ugnį. Ir, nors Dievas angelų pagalba ir gali sukelti vėjus bei audras, tačiau tai nėra pagrindinė priežastis vėjų, kurie be jokių nurodymų pučia tai smarkiau, tai lėčiau iš tos pačios horizonto vietos. Tas netaisyklingumas įtikinamai rodo, jie nėra valdomi neprotingai kažkokios intelektualios būtybės, kurios darbuose galima matyti didesnį pastovumą. Paneigiantys žemės dvasią, teisingai ir protingai atmeta šitą dvasią, sakydami, kad žemė, tai kažkoks didžiulis gyvis, kuris intensyviai alsuoja per kalnų keteras bei žiotis, milžiniškais plaučiais. Juk ir mes leisdami orą iš plaučių per burną įstrižai sukeliame vėją.

irmutinė, tikroji vėjų priežastis yra jėga, kuria jie veržiasi į žemę. Kaip upokšniai ar upės per žiotis, jie nusileidžia, slenka apačia ir pučia. Jie kaip lietus, kruša ar sniegas slenka dėl savo sunkumo, kadangi yra nustatyta, jog garai ne mažiau atvėsta ir sutirštėja debesyse ir vidurio regione negu karštis. Gal tai dėl žemės prigimties, kurios jie dar neprarado, o gal dėl atšalusių to paties regiono garų. Dažniausiai ruduo būna vėjuotas, ir tai priklauso nuo milžiniško, vasarą susitelkusio garų kiekio, kurie rudenėjant atšąla ir leidžiasi žemyn. Vėjai, būdami galingi, į žemę krenta ne statmenai, kaip lietus ar kruša, o įstrižai. Vėjas negali pūsti tiesiai žemyn dėl besipriešinančių oro dalių, tokiu būdu, nepakęsdamas kliūčių vėjas ir juda šonan. Žinome, kad garai susideda iš lengvesnių, nevisiškai atvėsusių dalių, kurios susimaišiusios ir susijungusios su kitomis, sunkesnėmis dalimis, jėga plėšiami žemyn. Po tokio slinkimo žemyn vėjas negreit nusiramina. Būdamas labai judrus jis atšoka nuo žemės, kaip ir kiti garai. Besiveržiančius garus vėjas iš užpakalio varo įstrižai ir išsklaido, todėl vėjai dažnai slenka paviršiumi. Visa tai galima pastebėti viesuluose, kurie kartais vasaros metu gena dulkes per lygius ir plynus laukus. Šiems vėjams pūsti kartais pakanka jėgų ištisiems septyniems mėnesiams ir iš to paties dangaus polio, kadangi ten kur susitelkė pirmieji garai, eina ir kitos dalys, o garų, ten atvėsusių, daugybė ir sukelia vėjus.

ėjams paliovus pūsti būna daugeriopos naudos: jie apvalo orą nuo užteršimo, taigi panaikina ligų priežastis. Taip pat pašalina marą. Juk kitados Babilone atvėrus plačiai skrynią, ilgai prieš tai uždarytą, plačiai paplito maras. Kažkokiam kaime netoli Milano per 3 dienas visi išmirė maru. Kai buvo atidarytos dvi dėžės, kurios dėl karų baimės 30 metų buvo uždarytos tie kurie dalyvavo atidaryme, ir po to ilgai tyrinėjo uždarytus daiktus, žuvo.

iršuj esančius debesis vėjai nugena į viduržemio dalis, kad ten lytų ir sudrėkintų žemę. Juk būtina, kad didžiausia žemės dalis būtų derlinga. Vėjas pagerina gyvulių kvėpavimą, savo pūtimu stiprina augalų šaknis; augalų šaknys tuo būdu skverbiasi giliau į žemę ir laisviau imasi maisto. Lygiai kaip berniukams leidžiama muštis, kadangi kūno judesiai prisideda prie augimo. Taip ir medžiai, vėjo blaškomi platesnėmis venomis sugeria žemės skystį ir auga vešlesni. Vėjai sumaišo ir žmonių bendravimą, prekybinius santykius. Vėjai perskrodžia okeaną bei visą pasaulį. Jie suka girnas. Tačiau, nepaisant tokios vėjų naudos, jie daro ir daugybę žalos, taip, kad pelnytai apie juos galima pasakyti, kas kitados buvo pasakyta apie Julijų Cezarį: “neaišku, ar jis kiek prisidėjo prie respublikos atsiradimo, ar ne, vienok sukilimai, tiek kartų liaudies tribūnų apsvarstyti, maištai, optimatų grupuotės, rodė, kad romėnams naudingesnė monarchija”. Taip ir vėjai daro daug gero, o ne blogo. Pasaulio poliuose yra 4 pagrindiniai vėjai. Iš rytų ir vakarų poliaus, kadangi yra labai daug linijų, einančių nuo horizonto skliauto iki centro, į kurį mes esame traukiami, gali būti labai daug, matematiškai įvairių vėjų, ir jie, pūsdami per vienas ir kitas ašis, turi mums labai didelės reikšmės. Vieni priskaičiuoja jų 12, kiti – 17. Taip, be 2-jų pagrindinių, dar kiti 3 laikomi šalutiniais, o to skaičiaus mums pilnai pakanka stebėjimui. Vėjų jėga žemėje nėra mažesnė, kadangi tarp 2-jų pagrindinių aiškiai pučia koks nors kitas vėjas, ir jie viens nuo kito nutolę tam tikrais tarpais. Nuo Arktikos poliaus pučia Borėjas arba Akvilonas. Iš Antarktidos – Austras arba Notas. Iš rytų saulėgrįžos – Euras, arba rytų vėjas, o iš vakarų saulėgrįžos – Zefyras ar Favonijus. Štai tokie yra 4 pagrindiniai vėjai. Vėjas, esąs iš dešinės Borėjo yra Tratijas, o iš kairės – Libontotas. Tas, kurs yra rytų vėjo dešinėj vadinamas Cėcijas, o kairėj – Vulturnas. Zefyro dešinėj – Afrika, kairėj – Kauras. Tarp dviejų šoninių reikia įterpti trečią. Tokiu būdu viduryje tarp Borėjo ir Euro yra Boreapeliotas. Tarp Borėjo ir Zefyro – Boreolibikas. Tarp Euro ir Austro yra Notoapeliotas, o tarp Zefyro ir Austro – Notolibikas.

ėjo kryptį galima nustatyti stebint savo šešėlio ilgumą, pagal vidurdienio valandos ženklą, arba bent kokio plono baslio šešėlį. Išvedus liniją per vidurį, nuo baslio apačios šiaurės link. Ši linija bus pietinė: po to, per ją reikia išvesti kitą, iki tiesiųjų kampų iš rytų į vakarus susikirtimo. Taigi ir turėsime šių dviejų linijų keturis kraštutinius taškus, iš kurių pučia 4 pagrindiniai vėjai centro link, bei į susikirtimo tašką. Po to reikia išvesti šalutiniams vėjams kitas linijas, kurios perkirstų pirmąsias iki įstrižų kampų tame pačiame taške. Visas šias linijas reikia apvesti vienu ratu, turinčiu horizonto vaizdą, kurio centras būtų tas taškas, kuriame visos vėjų linijos pasidalintų įstrižai. Statantys šventyklas tesistengia, kad šventyklų kryžiai būtų taip pritvirtinti, kad viena skersinė dalis būtų pietinėje pusėje, o smaigaliai žiūrėtų į abu polius. Tokiu būdu vienas jų rodys rytus, kitas – vakarus. Iš kraštutinių linijų jie turės pagrindinių linijų taškus, iš kurių viršutinis bus Galinako ženklas ir iš to, nesunku bus nustatyti ir visus šalutinius vėjus.

iaurės eteziniai vėjai pakyla tirpstant sniegui bei ledui tolimoje šiaurėje. Ten per ištisus metus iškrenta labai daug sniego, o jūra tiek užšąla, kad per pačius vasaros karščius jūrų ledas siekia 6 pėdų gylį. Taigi, iš sniego garų, pakilusių į aukštį, o po to šalčiui kritus, atsiranda medžiaga, eteziniams vėjams kilti. Etezijai labiausiai pučia dienos metu, kadangi naktį nusileidus saulei suledėjęs vanduo netirpsta ir neskleidžia garų. Kai rasa per kelias valandas dingsta, saulei patekėjus. Juk tekanti saulė padeda vėjams pūsti arba sukelia medžiagą, kad ji būdama žemai sutirštėtų ir nutekėtų, ir retina orą, ir sudaro sąlygas krentantiems garams lengviau prasiskverbti. Nereikia stebėtis, kad kildami garai taip greit užšąla, sutirštėja ir netrukus nukrenta. Juk garas žiemos metu patekęs į šaltą orą, gyvūnui kvėpuojant, taip staiga sutirštėja, kad jį aiškiai galima matyti ir jis atmuša šviesą. Tuo tarpu vasarą, dėl praretėjusio oro, jo niekas negali pastebėti.

ietinis vėjas, tai toks vėjas, kuris pučia tik vienoje kurioje nors provincijoje, o kitose, kaimyninėse – ne. Dėl to narboniečiai dėkoja vėjui Cyrcijui, verčiančiam net ir pastatus, tarsi jam liktų skolingi už jo teikiamą sveiką klimatą. Kai imperatorius Augustas užtruko Galijoje, šiam maloningam vėjui pasižadėjo pastatyti šventyklą ir pastatė. Labai smarkų vėją Kaurą galai vadina veršiukų odų lupėju, mat kovo mėnesį šėldamas jis žudo veršiukus, juos sušaldydamas ir nudirdamas nuo jų odą. Atskirų sričių vėjų priežastys yra kalnai, kurie iš kaimyninių provincijų nukreipia vėjų pūtimą, o regiono siaurumas – mat šį kiaurai perpučia vėjas, - jį padaro srities vėju. Mat, tarp kalnų oras yra tankesnis ir karštesnis. Kaip tekantį aukštoje vietoje vandenį, taip ir vėją, patekusį per lango plyšelį į miegamąjį, jaučiame pridėję ranką, esant tirštesnį ir šaltesnį, negu jį įsileistume visiškai atvėrę duris. Vėjo pūtimas yra kažkokie lengvi, drėgni ir šilti vėjeliai, dvelkią nuo jūros, ežerų bei upių į gretimas sritis. Toks vėjas labai smarkiai pakyla į aukštį rytą pirmiesiems saulės spinduliams sugėrus šilumą, o po to, dėl sutirštėjusio viršutinio oro sluoksnio, pamažu krenta apačion, kur lengvesnis oras.

ėjų, priklausančių nuo garų, natūralios savybės yra šaltis ir sausra, o nuo šilumos – šaltis ir drėgmė. Tačiau jie atsiranda ir iš žemės, ir iš vandens, o taip pat ir iš kitų kūnų, taip pat ir iš oro. Jie gali sutraukti ir įvairią kitokią medžiagą iš vietų per kurias jie praskrieja. Juk prisiliesdami prie ko nors jie gali ištraukti garus. Paprastai kiekvienas vėjas būna tiek šaltas, sutirštėjęs nuo vidurinio oro regiono šalčio, kad taip pūstų į žemę, tačiau vieni vėjai šaltesni už kitus dėl įvairių vietovių, kuriomis jie praskrieja, savybių. Visi vėjai, priklausantys nuo garų yra sausi, o nešantys šilumą yra drėgni. Dėl to, vėjai, pakilę iš labai švelnios, bet sausos ir šaltos zonos, dėl vietų šaltumo, yra šalti ir smarkūs. Borėją, kuris kitaip saugotoju vadinamas, statybininkai stebi kirsdami medžius, mat jie mano, kad tas vėjas – Borėjas – sukelia kitus vėjus, nukreiptus į kirvarpą. Šalčiui stiprėjant oras pragiedrėja ir sunkiai sustingsta, virsdamas vienu didesniu lašu, kurio svorio užtenka kritimui, nes susirenka mažiausios garų dalelytės.

veiki yra šalti ir smarkūs Akvilonai, nes jie neša švarų, be miglos vėją. Jie išvaiko nešvarius Austrus, jie šalčiu sukausto gyvulių odą, jie palaiko natūralią spalvą gyvose kūno dalyse, virškinančiose maistą. Dėl to šiaurės žmonės yra sveikesni ir gajesni, išlieka žvalūs iki 80 metų. Etiopijoje žmonės ima senti sulaukę 30-ties metų, nes jų kūno medžiaga retesnė, o regiono spalva atsveria porus ir praleidžia kvėpavimą bei šilumą. Todėl patartina kviečius supilti į apatinius sandėlius, kad juos vėjas perpūstų saulei patekėjus iš šiaurės regiono, kur joks drėgnas oras iš artimų vietų neprieina. Labai puikus buvo Mitilėnės miesto Lezbos saloje išdėstymas, bet neprotingas ir smerktinas, nes ten, kur pučia Austras, žmonės serga, papūtus Korui – kosti, kai papučia šiaurys jie sveiksta, bet gatvėse negali sustoti dėl stipraus šalčio. Visiškai aišku, kad Akvilonas sukelia kosulį, sudirgina gerklę, sutrikdo skrandžio veiklą, sukelia drebulį, o taip pat šonų ir krūtinės skausmus, bet visa tai vyksta atsitiktinai, kūne išpampusiam nuo drėgmės, juk sveikas kūnas, prisisunkęs drėgmės per porus, sugeba ją pašalinti. Negalėdamas pašalinti drėgmės, kūnas subrinksta, prisitraukia šalčio, o drėgmę išgalvos išvaro į gerklę ir krūtinę. Akvilonui pučiant draudžiama ganyti gyvulių bandą, nes nuo jo pūtimo gyvuliams traiškanoja akys.

ietų vėjai yra karšti ir drėgni, kadangi jie pučia nuo karštos zonos, ar vietų esančių prie jos, tiesiu ir pačiu trumpiausiu keliu. Tokiu būdu garai ir karštis, kurį jie varo yra šiltesni, karštos saulės sulydyti. Austras, savo švelnia šiluma sutirpdo Akvilono suvarytus debesis į didesnius lietaus lašus, išsklaido žemutinio regiono orą ir grįžta atgal šiek tiek suretinęs debesų drėgmę, kuri būtinai iškrinta sutinkamai su horizontalios padėties taisyklėmis. Austrui būdinga silpninti klausą, sutrikdyti mąstymą, sukelti galvos skausmus, visą kūną padaryti sudrėkusį ir sukiužusį. Šitokį ištižimą sukelia iš dalies drėgmė, o iš dalies karštis, kuris mūsų kraują, gleives, tulžį ir kitokį skystį išsklaido ir išnešioja po kūną. Taigi matome, kad pučiant Austrui žmonės yra niūresni. Austro jėga pasireiškia ir negyviems daiktams: jam pučiant klėtyse atsiranda nešvarūs pelėsiai, namuose pagelsta drabužiai (drobė), popierius, pūna mėsa, o geležis dildei lengviau paklūsta. Dėl to žiemos su austru yra pačios blogiausios, nes esant švelniam klimatui vaismedžiai ir krūmai per greit išleidžia daigus ir dėl to silpniau žydi, o jei tai tęsiasi keletą metų susilpnina ir išsekina medžius. Pučiant Austrui lengviau ir greičiau susekti laukinius žvėris, kadangi oras persismelkęs jų kvapu, mat šiltame ore jie labiau mėgsta vaikščioti.

ytų vėjai, pakilę iš sausų regionų, beveik ištisus metus sausi, vasarą šilti, o žiemą šalti, todėl spalva, būdinga rytų vėjams ne tiek jų, kiek vasaros oro, kurį jie atpučia. Manoma, kad tekančios į rytus upės neša sveikesnį vandenį, kadangi vėjai yra pakrypę į saulę, ir vasaros metu įkaitę, o nukreipti į kitą pusę tą vandenį išjudina, įšildo ir priveda prie nepaprasto švelnumo. Į juos statybininkai nukreipia langus ir duris. Dažniausiai iš rytų link vakarų eina maras įsimesdamas kuo plačiausiai į tas puses, mat vėjai nuo saulės ir Austro pusės pučia ilgiau ir įstrižiau dėl šilumos ir lengvo oro, tokiu būdu ir nešamas pragaištingas oras. Po to drėgną sugedusį nuo ilgai besitęsiančio lietaus orą perneša į vakarus. Pučiant rytų vėjui piemenys gano bandą, kadangi jie nori, kad patinai būtų vaisingi, mat toks oras savo šiluma ir sausra prisideda prie viso šito.

velniausias iš visų vėjų yra Zefyras, kai jis pučia vasarą ir pavasarį toli nuo vakarų pusėj esančios jūros. Jis šaltas ir drėgnas, turi jūros garų, kuriuos neša kartu su savimi. Jo šaltis daug švelnesnis už Akvilono, - juk šildo iš vakarų saulė. Pagaliau jo šiluma švelnesnė negu saulės pusės pučiančio vėjo, kadangi jis persisunkęs gausiais garais. Zefyras ima pūsti išaušus pavasariui. Krisdamas jis sulaiko pirmuosius saulės spindulius ir labai gerai sumaišo juos su drėgme. Vakare, saulei leidžiantis, kai ima atsirasti garavimas ir susilpnėja šiluma jis dažniau pučia. Savo drėgme jis sumažina maisto poreikį, o Austras tik dar labiau padidina, mat savo šiluma paprastai atpalaiduoja skrandį. Vakarų vėjai žiemą dažnai neša sniegą, o kadangi prie jo dar prisideda migla ir lengvas šaltis, tai jie atneša mums pūgą, kur sniegas būna panašus į vilnas. Borėjas dėl žvarbaus ir svilinančio šalčio yra sausas. Jis mėto smulkesnį už miltus sniegą. Labai tikėtina, kad tam tikri vakarų vėjai Indijoje, taip pat būdami kandūs, suėda geležį ir geležinius langų virbus per palyginti trumpą laiką. Kiti vėjai išnešioja po jūrą ir žemę blusas.

47. Žemės drebėjimas

emės drebėjimą sukelia vėjas arba garai, labai panašūs į tą medžiagą, kuri būdinga vėjams. Kitados žemės drebėjimo priežastys buvo nežinomos; juk romėnai, pajutę sudrebėjus žemę, buvo nutarę ediktu įvesti aukojimus ir maldas, tačiau Dievo vardo, kurio garbei skyrė tą šventę, negarsino, kad nesukeltų jo neapykantos, skelbdami vieną vietoj kito ir kad nesukiršintų žmonių, atiduodami pagarbą ne tam, kuriam reikia. Žemės drebėjimo nebūna dėl vandens bangavimo, kadangi bangos negali sukelti didžiulio smūgio, tokio, kuris sugriautų miestus ir iškeltų kalnus lygumoje. Lygiai taip ir požeminės grotos, o kartais net ir ištisi kalnynai prasmegdami nesukelia žemės drebėjimo. Pagrindinė žemės drebėjimo priežastis yra sieros ir ugnies garai, išeinantys iš žemės gelmių. Juk kiek kartų žemę sukrečia smūgis, tiek kartų ji prasižioja ir iš jos išsiveržia kažkokie pražūtingi garai, ugnis, o taip pat ir pelenai. Dėl to kalnai ir ugningos vietos kelia didžiulę baimę. Šiltos vietos dėl gamtinės šilumos taip pat yra kenksmingos, mat, atsivėrus kalno viršūnei, išnyra ugnis, o prieš tai dar ir žemė sudreba. Juk vandenys paprastai prieš žemės drebėjimą dvokia siera, susimaišius garams, kurie gavę tos ugnies kyla į viršų. Vėjai, kaip ir iš saulės kilę garai prisideda prie žemės drebėjimo, tačiau patys vieni jo nesukelia. Pavasarį ir rudenį, nurimus vėjams, dažniau įvyksta žemės drebėjimas, nes garai, kurie iš viršaus krinta į žemę, susimaišę vieni su kitais iš apatinės ugnies kyla į viršų, kur šilumos sušildyti jie įgauną pilnąją jėgą, panaudodami ją išsiveržimui.

emės drebėjimo yra 3 rūšys: smūgis, šnypščiantieji žemės viduje garai veržiasi tiesiog į viršų, išsiverždami tuščio lanko pavidalu ir baimė, kai visur išsisklaidę garai smogia pakaitomis ir duoda garsą. Lenkia vieną lanko šoną, kad neatsimuštų į kitą. Iš abiejų pusių smūgis yra labai pavojingas. Iškilimas būna ilgas. Jis pakelia pastatų sienas. Trumpai trunkąs drebėjimas atstato į vietą išlenktą šoną, mat drebėjimas vyksta iš priešingos pusės. Dažniausiai žemės drebėjimas vyksta dėl žemės judėjimo ir požeminių gyslų, kurias vanduo visur išgraužia ir atveria kelią garams, kurie besiverždami tuo keliu į vidų padaro daug tuščių vietų.

alstybėms ir saloms, esančioms arti jūros yra visada žemės drebėjimo pavojus, ir, nors ne visur vandenys dreba, mat ne visur yra ir valstybių, turinčių ugnikalnių, tačiau ten, kur yra didesnis pavojus, ugnies garai smogia didelius smūgius. Europoje labiausiai žemė dreba Konstantinopolyje ir Bazelyje. Pastarasis miestas yra pastatytas ant Reino krantų virš akmens grunto ir po žeme pasislėpusios ugnys. Egiptas nejaučia jokio žemės drebėjimo, kadangi ten nėra jokių požeminių angų. Kartais gali judėti vietos, turinčios mažiau požeminių angų, dėl labai giliai ertmėse, susitelkusių garų. Susidaro įspūdis, kartais, kad pati jūra kunkuliuoja, garams sujudinus jos gelmes.

emės judėjimo amplitudė ir jos trukmė – neaiškios; jis neapima daugiau kaip 200 mylių stulpų, tačiau 369 m., valdant imperatoriui Valentinui, ir 1116 m. sudrebėjo beveik visas pasaulis, o 1601 m. beveik vienu metu patyrė žemės drebėjimą Azija, Vengrija, Germanija, Italija ir Graikija. Reikia atsižvelgti į daugelį dalykų: 1) jėgą, 2)išjudinančių garų gylį ir 3) žemės plutos storį. Be to, juk plačiai pasklidę garai stipriau veikia.

vieži garai ne taip stipriai smogia, kaip uždegti. Tuščios erdvės gylis padaro taip, kad tie patys garai vienu smūgiu iškelia didesnę žemės paviršiaus dalį. Dėl to, drebant visai Europai, turi būti daug, įvairiose vietose susitelkusių garų, kurie daugeliu smūgių sudrebina įvairias jos dalis, įsiveržus tam tikra kryptimi požeminės, arti esančios angos, liepsnai. Daug reikšmės turi ir žemės pluta, jeigu netoli nuo prasiveržimo vietos, ten kur garai neprasiveržia, žemė vis dėlto sudreba. Kai kurie žemės drebėjimai pereina į upių išsiliejimą, mat vienas išjudintas krantas, tekant vandeniui, nepajėgia išjudinti kito. Vienur žemės drebėjimas trunka trumpai, o kitur tęsiasi ištisus mėnesius, ar net metus. Hanibalui laimėjus kautynes prie Trazumeno ežero, visa Italija virto griuvėsių krūva, bet kovos metu, trumpam tas drebėjimas pranyko ir dėl to joks būrys nepajuto to drebėjimo. 1601 m., kai sudrebėjo visa Europa, tas drebėjimas užtruko vos ketvirtį valandos. O Ispanija, sakoma, trejetą metų jautė žemės drebėjimą. Kartai drebėjimas užtrunka 40 dienų, ir drebant ne nuolat, o su pertrūkiais taip, kaip žaibuoja debesyse. Juk garai prasiveržia ir išsisklaido ne iš karto ir ne vienu smūgiu. Jų liekanos gali ir vėl susitelkti ir įgauti galios. Tačiau nauji smūgiai yra vis silpnesni, nebent pirma kartą garai neišėjo, ar neištekėjo tiek, kad taptų veiklesni.

š istorijos žinome, kad žemės drebėjimai dažniausiai vyksta rudenį ir pavasarį. Tačiau didžiausias žemės drebėjimas buvo Olispone 1531m. Tuo metu karalius ir visa tauta, palikę namus, aštuonias dienas – tiek dienų tęsėsi tas žemės drebėjimas – praleido laukuose, pasistatę palapines. 20-aisiais Karolio V-ojo viešpatavimo metais, vasaros karščių metu, rugsėjo 9d. įvyko žemės drebėjimas Mišnioje. Tuo metu, kai Augustas nugalėjo Antonijų ties Akcijum, sudrebėjo Palestina. Kampanijoje sudrebėjo žemė ir išsiveržė Vezuvijus, valdant Titui. Konstantinopolis sudrebėjo 1509 m. rugsėjo mėnesį; Italija – 1538 m. rugsėjo mėnesį – drebėjo 15 dienų. Garsus buvo žemės drebėjimas 1601 m. rugsėjo 8d.

alima daryti išvadą, kad prie žemės drebėjimo prisideda saulė. Juk, jei gelmėse tūnotų požeminiai ugnikalniai, tai dažniausiai drebėjimas vyktų žiemą, mat tuo metu visos angos yra prisipildžiusios karštų garų, kurie šnypščia prie savo užtvarų. Ruduo ir pavasaris - tuo metu šildo saulė – gamina garus, lengvai krintančius į žemės žiotis, kurie susimaišo su požeminių ugnikalnių garais. Žemės drebėjimas didesnis nakties, o ne dienos metu; prieš aušrą, o ne vakare, mat, kaip dienos pabaiga yra šaltesnė jos pradžioje, taip ir vidurnakty būna šilčiau dėl neišgaravusios dienos šilumos likučių. O kas išgaruoja po aušros, tai nuo garų sušąla, o saulei pakilus virsta vandeniu.

ai ką žemės drebėjime galima priskirti ir mėnuliui. Juk pilnaties metu, kai jis būna miglotas, jis daugina garus savo šiluma ir visai neatveria žemės porų. Delčios metu, kai jis veik pranyksta, jis neišplečia žiočių ir neišleidžia garų. Saulės ir mėnulio užtemimų metu kartais staiga sudreba žemė, išsiveržia garai ir pasislėpusi iki tol šiluma po žeme grįžta į žemę.

rieš žemės drebėjimą būna įspėjamieji ženklai. Staiga sudrumstus šulinių ir šaltinių vandenis, jis nusidažo siera (įgauna sieros kvapą) – mat, toks yra išmetamų garų rezultatas, nudažančių tekančius vandenis. Fercidas, Pitagoro mokytojas, pasisėmęs iš šulinio vandens, pasakė, kad artinasi žemės drebėjimas. Pagaliau jūra, pakilus stipriam vėjui, pasišiaušia. Taip pat ir paukščiai, jei jie, kaip paprastai, ramiai tupi, tai yra ženklas, kad visi vėjai yra nurimę, nes paukščiai mieliau skraido vėjui pučiant. Pagaliau dar ir požeminis dundėjimas: juk kaip kur nors sužaibuoja žaibas be trankaus griaustinio, taip ir žemė labai retai sujuda, kadangi ji retai dunda, o tas dundėjimas – besisukančių ir laužančių garų rezultatas. Jie dunda tuštumos nelygumuose, panašiai kaip griaustinis debesyse. Nebent tuo skiriasi, kad trenkdamas į kietus ir tuščius daiktus garas tą garsą dažnai priartina prie šunų staugimo.

uo žemės drebėjimo griūva pastatai, įlinkus pagrindinėms pastato dalims. Pradėjus valdyti imperatoriui Iberijui vienu metu, naktį sugriuvo 12 Azijos miestų. 1309 m. Konstantinopolyje žuvo 13000 žmonių. Kalnų papėdėse žemės drebėjimas būna panašus į išraustą kurmio žemę. Vėliau ta iškelta žemė sukietėja. 1538 m. Puteolo srityje buvo išjudintas milžiniško aukščio kalnas. Pasipylė pelenai ir akmenys. Po žemės drebėjimo kalnai nuslūgsta, o kartais, atsivėrus prarajai, kalnai su žmonėmis ir miestais prasmenga gelmėse. Tokiu būdu žuvo achajų valstybės Relice ir Buris, o virš jų tyvuliavo vanduo. Dėl viso šito persiskyrė besiribojančios žemės. Manoma, kad tokiu pat būdu atsiskyrė Britanija nuo Galijos; Afrika nuo Ispanijos. Kalnai, pastatai, medžiai dėl žemės drebėjimo pakeičia savo vietą, pereidami į kitą. Tai atsitinka, kai oras, nepajėgdamas iškelti į aukštį sunkaus svorio, jį pakelia, ir ieškodamas išėjimo neša tą sunkenybę, patirdamas tam tikrus sunkumus ir galų gale randa išėjimą krateriuose. 1575 m. Anglijoje kalva apsikeitė vietomis su lyguma, o 1586 m. Hibernijoje medžiai – su dygiomis kryklėmis. Ten, kur paprastai yra atviros žemės gyslos, prasiveržia upės. Lygiai taip pat jos ir išnyksta ar pereina į šaltinius. Taip dėl vienkartinio žemės drebėjimo Luzitanijoj, valdant karaliui Emanueliui, nuseko Tago upė, išsklaidžius šį vandenį į abu krantus ir parodžiusi brastą viduryje. Visi stebėjo šį įvykį pritrenkti ir apstulbę iš baimės. Žemės drebėjimas sukelia pagaliau marą, mat, gilumoj tūno gausybė pražūtingų medžiagų, ir garai su sieros mišiniu taip pat neša mirtį. Ir oras, esąs žemės gelmėse, taip pat apgadintas, o jį per laisvas angas garai išneša į žemės paviršių. Pasakoja, kad Pompėjos apylinkėse, po žemės drebėjimo paplitus marui, žuvo 600 avių, o gyvuliai lengviau negu žmonės pakelia šį marą, kilusį dėl žemės drebėjimo. Mat gyvuliai kvėpuoja galvą palenkę į žemę, o žmonės orą įtraukia iš viršaus.

agaliau žemės drebėjimas – tai dievų baimė. Keltai pasižymi nepaprasta drąsa ir laikomi bepročiais, kadangi jie nebijo žemės drebėjimo. Dievas parodo baisybes, kad atkreiptų mūsų žvilgsnį į jį, - juk mes bijome pražūties - ir suprantame, kad visa tai, kas žmogiška yra laikina. Juk žemė, apie kurią sakoma, kad ji yra amžina, prasmenga po mirtingųjų kojomis. Žemės drebėjimų Dievas leidžia mums prisiminti aną didelį žemės drebėjimą ir nelaimes, kurios buvo užklupusios visą pasaulį.

55. Jūra

anduo yra arba po žeme, arba jos paviršiuje. Požeminis vanduo slaptomis gyslomis išsiskirsto, o esąs paviršiuje nuteka į šaltinius. Šaltinis nuo šaltinio skiriasi tik atstumu nuo žemės paviršiaus. Ežeras – tai stovintis vanduo, kuris neatsiranda iš kitų vandenų. Pelkė yra seklus vandens telkinys, plačiai nusidriekęs. Jūra yra bendrų vandenų susiliejimas ir kitų vandenų pradžia. Įlanka yra suspausta jūra, kai jos krantai arti vienas kito. Pasakojama, kad jūrai pradžią davė ašaros ir žemės drėgmė.

ievas sukūrė jūrą trečią pasaulio sutvėrimo dieną, ir aptvėrė ją iš visų pusių. Gyvūnų patogumui žemės dalis buvo paversta jūra, kur galėtų grįžti versmės. Panašu į tiesą, kad jūros ir žemės paviršiai yra vienodi. Jūros gylis neištirtas, nes pati giliausia vandenyno vieta nesiekė pusės italų mylinio stulpo. Tačiau kai kuriose vietose vandenyno gilumas siekia visą mylinį stulpą ir dar daugiau, o kitur dugno visai negalima surasti. Sako, kad aplink Norvegijos krantus yra toks vandenyno gylis, kad dugno negalima pasiekti netgi lynais, kuriais pritvirtintas didžiausias laivas.

emė yra iškilusi virš jūros lygio ir ji kartu su jūra susilieja į vieną ypatingą rutulį: jei labiau iškiltų jūra, tai ji nuvarytų upes į jų vagas, o vėjai, sukėlę jūros šniokštimą, sulygintų tą iškilumą su žeme. Išplaukę iš uostų laivai turėtų priešintis vandens pakilimui ir su didele įtampa plauktų aukštyn ir besiverždami priekin galėtų įplaukti į uostą, be jokio vėjo pagalbos. Tačiau kai kurios regiono sritys gali būti žemiau jūros lygio pvz., Olandija, Zelandija. Apie jas sakoma, kad jos pirma atsirado ant jūros dumblo, o vėliau įsigijo tvirtą gruntą, dėl to, vandens srovę ten galima sulaikyti dirbtiniu pylimu.

ūros vandens skonis yra sūraus ir kartaus mišinys. Tačiau ne kiekvienos jūros vanduo yra sūrus. Pvz. Juodosios jūros vanduo yra švelnaus skonio ir juo girdomi gyvuliai. Trakijos jūros vanduo irgi saldus, kadangi jį galima užšaldyti. Kai Dievas sukūrė Žemę, o jūrą pripildė vandens, pridėjo jai ir sūrimo, žuvų gyvybei palaikyti ir apsaugoti stovintį vandenį nuo užteršimo. Visa tai buvo padaryta įmaišius ugnies į sierą, nitratą, aliuminijų, smalą, jūros dugne degančius ir nesudegančius garus, kuriuos Dievas staiga iš žemės ištraukė ir paleido į vandenis. Todėl tų garų, kuriuos saulė atskyrė nuo žemės, atrodo, nepakanka pastoviai ir visada tam pačiam laipsny jūros sūrimui palaikyti, juk nereikia pamiršti tokios daugybės išsiliejusių upių srovės, o taip pat atgal krintančių garų. Tačiau čia talkininkauja saulė savo šiluma, garindama jūros paviršių, dėl ko sūrumas vėl sustiprėja. Išdvėsusios žuvys ir jų išmatos irgi priduoda sūrumo. Šis sūrumas virsta pačiais garais, susidarius vandeniui ir miglai, o skonis lieka sumaišytas. Iš tikrųjų vanduo jau neturi tokios kokybės kaip patys garai. Dėl to vilna, pamerkta , nuleidus ją iš laivo į jūrą, sugeria tirštesnius ir sūrius garus, o išspaustas iš jos vanduo tinkamas gerti.

ūros vanduo yra riebus nuo smalos ir kitų skysčių, ir dėl to nelabai tinka ugniai gesinti. Jūros vanduo greičiau sušyla ir lėčiau užšąla dėl smalos ir kitų šiltų garų nusėdusių ant jūros dugno. Žiemos metu jis karštesnis ir dugne laikosi slegiant viršutiniam oro sluoksniui. Jūros vandens tirštumą parodo krovininiai laivai, kurie ant jūros vandens lengviau laikosi ir ne taip giliai į ją pasineria. Toks laivas, išplaukęs iš jūros be pavojaus, upėje kartais nuskęsta. Jūros vanduo labai skaidrus. Juk didžiausiame jos gylyje dugnas matosi ir apgauna neprityrusius plaukikus, manančius, kad tas dugnas labai arti, o pasinėrę, kad ką nors nuo dugno paimtų, pamato, ir stebisi, kad taip gilu ir tuo pačiu yra priversti grįžti atgal, nebeatgaudami kvapo, kol pasiekia paviršių. Poetai jūrą vadina kristaliniu marmuru. Plaukiant tolyn nuo kranto atrodo, kad laivas skaldo marmurą. Nors apskritai paėmus jūroje nėra puvėsių, tačiau palaikytas inde jūros vanduo greit pūna. Be paliovos šniokšdama jūra išsivalo nuo išmatų puvenų, dėl to, kad oras ir susidarę garai lengviau išgaruotų. Taip pat ir nauji, iš dugno kylantys garai yra pajėgūs sulaikyti puvimą. Jie sukelia čiaudulį, kuriam patekus į širdies skilvelį, neprityrę plaukiotojai turi grįžti atgal. Šiltas, ką tik pasemtas jūros vanduo sukelia vėmimą, o tai atsitinka dalinai dėl tirpstančių jūros garų, o dalinai ir dėl supimo jūroje. Antai visi jūrininkai šėlstant didžiulei audrai viduriuoja. Atsitinka, kad dėl jūros garų karščio ir sausros, jūroje plūduriuojantys turi didesnį apetitą.

ūros vandenį geria nuo pasiutusio šuns įkandimo, nuo pasiutimo, be to norėdami pašalinti sukrešėjusį kraują, jį naudoja sukaitę, nes nuo jūros vandens sunkiau atvėsta. Tas vanduo gydo gyvulių niežus. Nuo jo atsigauna pilkšvai melsva metalų spalva, o geležies rūdys tučtuojau pranyksta. Jūra turi kažkokios jėgos pati apsivalyti. Ta jėga lavonus išmeta į krantą ir sudužusių laivų skeveldras. Visa tai daro jūros bangos, kurios ritindamos skeveldras ir plaukdamos atvaro pagaliau į krantą ir tik tada liaujasi. Kadangi bangos pasiekia krantą su didesne jėga, negi grįžta atgal atsimušusios, tai nebepajėgią tempti atgal to, ką paliko.

e natūralaus jūros bangavimo, kuris sraunios vagos ir savo jėgos dėka gena bangas iš šiaurės į pietus, yra kitoks bangavimas, išlyginimo – mat jis atsiranda pabaigoje, kad iš visų pusių vandens paviršius būtų lygus ir kad banguotų vienodame nuotolyje nuo centrinės jėgos. Apskritai bangavimas yra trejopas: sraunusis bangavimas – iš rytų į vakarus, nešantis bangas prieš saulės pusėje esančius vėjus; lygus bangavimas, sklindąs iš vieno kranto į kitą; šniokščiantysis arba grįžtantysis bangavimas. Bangavimas, kurio metu jūra be paliovos plakas iš vienos pusės į kitą, yra panašus svyravimui, mat svarstyklės vienodu svoriu pasikelia ir nusileidžia. Šio bangavimo priežastis yra iš visų pusių įtekančios upės bei vėjai, genantys bangas iš vienos pusės į priešingą. Ir tik sąsiauriuose bei sekliose vietose ši jėga sumažėja. Ir dabar ramiam orui esant jūra banguoja nepaliaudama. Dieną ir naktį ji plaka krantus, mat būtina, kad ėmus banguoti vienai jūros pusei, taip pat banguoja ir kita. Vanduo juk nepanašus į orą, kuris ir dėl labai mažo smūgio gali susitraukti ir sutirštėti. Kadangi pats vanduo yra tirštesnis, tai jis taip pat atsparesnis, dėl to priversta banguoti viena dalis greit išjudina iš vietos kitą, o ta vėl kitą ir t.t.

ylant mėnuliui virš horizonto jūra šiek tiek pakyla, kol pasiekia dangaus meridianą. O tada, visiškai pasisukusi už horizonto nusėda, o po to, vėl netrukus pradeda tvinti ir tvinsta toliau, kol pateka vidurnaktį mėnulis. Tada ji antrą kartą pakyla iki mėnulis nuslenka į rytus. Tokiu būdu jūros per vieną paprastą dieną du kart pakyla ir du kart atslūgsta. Šio jūros potvynio ir atoslūgio priežastis tai nėra koks nors iš žemės pasiųstas išjudintojas, kuris žemės rutulį iškeltų keliomis uolektimis virš centro ir tiek pat nuleistų žemyn vienodais tarpais. Jūra banguoja ne todėl, kad tas išjudintojas sukelia bangavimą ir vėl jį nuramina. Iš tikro yra kažkokie upių išjudintojai, yra jūros saugotojai, tačiau jie nesukelia natūralaus jūros bangavimo vagomis, bet sukelia kažkokius nepaprastus potvynius, bei kitus gamtos reiškinius, nesutinkamai su gamtos dėsniais. Kartais banguoja ir gėlas vanduo. Nebūna tokio jūros bangavimo dėl kurio mėnulio ir saulės įtakoje jūra mažėtų ir gautų daugiau garų, kuriuos išleidus ar sugėrus, bangavimas nuolat stiprėtų. Juk tuomet jūros garai grįždami būtų sugeriami, mėnuliui slenkant į pietus ir statmenu spinduliu užliejant vandens paviršių. Ir saulės spindulys nepajėgia to dalyko išsaugoti – juk jis ne ką smarkesnis ir siekia iki 15 uolekčių. Mėnulis negalėdamas suvaldyti dangaus polių ir pietų antipolio, negali išsklaidyti tų garų. Jūros bangavimą sukelia ugnis, esanti jūros dugne. Laivai, esant tokiam pašėlusiam bangavimui, giliau grimzta į vandenį, mat vandens praretėjimas yra tolygus laivo svoriui.

et jūra banguoja ir ją valdo mėnulis, kuriam suartėjus su saule, jis (mėnulis) pamažu sumažėja iki pirmo ketvirtadalio. Nuo šios fazės bangavimas vėl padidėja iki pilnaties taip, kad pilnutinis bangavimas atsiranda 14-tą mėnesio dieną, o tada vėl, iki paskutinės fazės kasdien palaipsniui silpnėja – mat mėnulis vėl mažėja iki beveik visai sudyla, o apie 21 dieną mėnulis vėl pasirodo ir nuo to laiko pamažu grįžta iki pat suartėjimo. Iš šio suartėjimo sužinome, kad pagal jauno ir pilnaties mėnulio įstatymą, tuo metu būna kuo didžiausias bangavimas. Skirtumas vien tas, kad esant pilnačiai bangavimas būna pilnesnis, negu jauno mėnulio fazėj. Dėl to jauno ir pilnaties metu jūra laikoma gyva, o kitų 2-jų fazių metu – mirusi.

io bangavimo nesukelia nei magnetinės jėgos, nei retėjimas. Tai mėnulio jėga ištraukia į paviršių jūros dugne nusėdusius garus, kurie išpučia vandenį, o išsisklaidydami tame vandenyje jie atsiskiria nuo mėnulio patraukti į orą. Todėl pasemtas iš jūros vanduo nejaučia mėnulio jėgos. Kai kurios jūros nebanguoja – Akvitanijos vandenynas, banguodamas 7 valandas įteka į Garumą, o atslūgsta per 5 valandas, grįždamas atgal į vagą dėl garų daugybės bei dėl lėtumo. Vandens grįžimas tarp povandeninių uolų, nuolaidumas ir dugno nelygumas, pagaliau kai kur nuolatiniai vėjai ir senkančios upės šiam trukdymui gali padėti.

aulė po truputį šildydama vandens paviršių ir po truputį sukeldama tuos jūros garus, prisideda prie bangavimo. Juk bangavimas prasideda jauno mėnulio metu, suartėjus saulei su mėnuliu. Leidžiantis mėnuliui, mėnulio spinduliai iš priešingo horizonto poliso nukrypę į jūrą ir kai dangaus skliauto šviesa nebeatmuša atgal spindulių, nesukelia to jūros bangavimo. Jūros bangavimą, mėnuliui leidžiantis reikia perkelti į slaptus mėnulio kanalus. Toji mėnulio jėga gali prasiskverbti per visą žemės diametrą, bet negali prasiskverbti pro miglotą šviesą, bet prasiskverbus ji gali išlikti. Panašiai būtų, jei magnetą pakištum po stalu ir nuolat judintum. Peiliai, esantys ant stalo darytų tą patį, šokinėtų žemyn. Panaši ir mėnulio jėga: užtemdytas, iš kito pusrutulio jis gali pasiekti jūros dugną.

66. Šaltiniai

altinis – tai iš žemės tekantis vanduo. Upę nuo upelio skiria didumas. Upelio vanduo varo silpnesnę srovę, kuri, patekusi iš šaltinio į vagą nepaliaujamai neša vandenį. Daugelis kartu susiliejusių upelių sudaro tikrą upę. Upelio srovė veržli ir jis smarkiai teka palijus, o nuo sausros jis išdžiūsta. Šaltiniams medžiagą teikia daugiausiai lietus ir vanduo su sniegu, tačiau daug jų atsiranda ir iš požeminių plyšių. Daug vandens šaltiniams daugelyje vietų teikia žemės gyslos. Vandens telkiniai duoda šaltiniams medžiagą. Dėl to ir jūra nepatvinsta (dėl vandens gyslų), kuriomis jūra įeina į plyšius, o šie pereina į šaltinius.

67. Šulinys

is vandenų šaltinis dažniausiai prasideda iš lietaus telkinių, kurie veržliai suplaukia į šaltinių žiotis, o plyšiais tekėdamas vanduo į šaltinių žiotis ir garuodamas teka apačion. Tie telkiniai turi žymę iš besislepiančių po jais gyslų. Rytą gali pastebėti menkus garus, kylančius iš žemės, - juos prieš saulės tekėjimą galima pajusti, pasilenkus smakru į žemę, o akis nukreipus į žemės paviršių. Taigi ten, kur galima pamatyti virpančius ir šokinėjančius garus, ten reikia ir kasti. Ypač kalnuose yra daug šaltinių žiočių, nes juose, apačioj yra ugnies, kurios, kadangi ji giliai, negalima pastebėti kiek žmoguje ašarų ir dažnas kataras nuo šalčio yra sutirštėjęs ir varva, tiek kalnuose yra vandens šaltinių. O kai šaltiniai užanka – tai įvyksta dėl sutrikusios gyslos, užvertus žemę, vanduo grįžta atgal.

altinius įkaitina požeminė ugnis, dėl to jų yra labai daug. Jie teikia sodą, smalą, kuri yra maistas ugniai. Ypatingai šilti šaltiniai sruvena ugnį skleidžiančiose vietose. Šiltieji šaltiniai, neturėdami jokio ypatingo kvapo, įkaista nuo įkaitusių vamzdžių. O tuos požeminius vamzdžius ne taip greitai ugnis pažeidžia: gal dėl nepralaidžios ugniai medžiagos, o gal dėl ugnies, kuri neskleidžia rajos liepsnos. Pats vanduo tarp vamzdžių juos saugo. Tačiau dažnai ugnis liepsnoja pačiame vandenyje, prisišliejusi prie vamzdžių sienelių. Todėl siera ir smala nuolat vis garinasi juk per ketvertą metų vieta, kur buvo iškasta siera, prisipildo žeme, o ši vėl virsta siera. Dėl to būna tiek smalos ir požeminės sieros, kad jos užtenka vienoje vietoje dideliam kiekiui ugnies patenkinti. Šaltinių ir upių spalva priklauso nuo metalo ir mineralo, kurių išplauna, arba kurį išgraužia žemė, o kai kur nuo kreidos. Kai kurie šaltiniai ištrykšta baltos spalvos, kaip pienas. Peru valstybėje upių srovė tokia raudona, kad net galima pamanyti, kad teka tikras kraujas.

69. Upės

pės atsiranda iš sutekančių šaltinių į vieną didelę vagą. Jų egzistencija priklauso nuo vandens ir jo sutekėjimo į vagą. Tas vagas išgręžė Dievas trečią pasaulio sukūrimo dieną pakreipdamas kartu ir jų tekėjimą į jūrą nuolaidumu. Daugiausia upių įteka į jūrą. Jos drėkina žemę, atidėdamos vandens tiek, kad jo užtektų jūrai bei šaltiniams ir, kad trykštančioms po žeme gysloms užtektų visad tam tikro kiekio vandens. Vanduo, ypač minkštoje žemėje, pats išrausia vagas, o nemažai jų iškasa ir žmonės. Juk 7 Nilo žiotys yra žmonių rankų darbas. Daugelio upių vagos savo bangas nukreipė į Akviloną bei Austrą, nedaugelis jų į Rytus, išskyrus Dunojų ir Po. Tago upė pakrypusi į vakarus, o Gango į pietus. Plačiausia iš visų yra Meragnono upė Amerikoje, kuri deltoje išsiliejusi net iki 70 lenkų (galų mylių = 1500 pėdų). Ši upė, tiesą sakant, veikiau yra jūra, o ne upė. Upių sraunumas prasideda nuo vagos nuolaidumo, taigi juo upė gilesnė, tuo ji ir sraunesnė. Juk audringu žiemos metu, pritvinusios upės labiau išjudina laivus ir juos varo dėl didelio vandens pertekliaus, kuris labiau spaudžia ir iš vienos ir iš kitos pusės. Taip ir iš pilno indo skystis, nuėmus kamštį, ištrykšta smarkiau ir ilgesne srove.

70. Nilo potvyniai

augelis tautų siuntė į tolimąją Etiopiją ištirti Nilo šaltinius ir jų atsiradimo priežastis. Nužudęs Pompėją, Julijus Cezaris per pietus paklausė Egipto žynio Achorėjaus apie Nilo potvynius. Šis jam atsakė, kad vos pasibaigus karščiams, 27 birželio Nilas pradeda tvinti. Potvynis tęsiasi apie 40 dienų, tiek pat tęsiasi ir atoslūgis. Valdant Teodosijui kurį laiką potvynių nebuvo. Dėl to buvo apkaltinti žyniai ir imperatorius buvo uždraudęs Nilui aukas aukoti. Tačiau netrukus Nilas labai smarkiai patvino ir tuo atpirko savo kaltę – grąžino derlių laukams. Nilas patvinsta taip smarkiai, kad nematyti slėnių nei laukų – jie apsemti. Jis iškyla virš miestų ir kalvų, panašiai kaip Kikladų salos ir Egipte nutrūksta bet koks susisiekimas, išskyrus laivus. Patvinus per 12 uolekčių, jaučiamas badas, 13 – alkis; 14 uolekčių teikia džiaugsmą; 15 – ramybę, o 16 – linksmybes.

ilo išsiliejimo didžioji dalis pradžią gauna iš tirpstančio Atlanto kalno sniego. Tokiu būdu saulė grįždama nuo Ekvatoriaus prie Vėžio jį pripildo, savo jėgas sutelkdama į tas pilkas kalnų viršūnes. Juk iš to kalno per naktį tiek ištirpsta sniego, kad vos neapsemia medžių ir namų. Papildo Nilą ir lietūs, pliaupiantys tropikuose prie Ožkos ir Nilo šaltinių kovo, balandžio ir gegužės mėnesiais – mat ten lietaus laikas prasideda rudenį, o pas mus tuo metu pavasaris. Jiems viskas priešingai išeina. Be to, jie dar garina Ožkos ragą. O kai pas mus būna vasara, tai pas juos – žiema. Nors lietus lyja kovo ir balandžio mėnesiais, tačiau ir birželio mėnesį, padariusi tiek vingių ir salų vandens srovė pasiekia Egiptą. Po to srovė, aišku, susilpnėja, mat Nilas neša dumblą, bet tuo jis laukus padaro derlingus, kuriuos tam tikrą laiką buvo apsėmęs.

abiausiai girtinas ir sveikiausias vanduo yra labai panašus į orą: permatomas, lengvas, be skonio ir be kvapo. Lietaus ir krušos vanduo yra labai kenksmingas dėl įsimaišiusių į ją garų. Gyventojų sveikata geriausiai nustato vandens kokybę. Jei žmogaus plaučiai, inkstai ir pūslė yra sveiki, tai vanduo perėjęs per juos yra sveikas, o jeigu greitai iš vidurių pasišalina, - tai silpnumo požymis, nes per silpną vanduo greičiau prasiskverbia. Todėl pasinėrę į jūrą mažiau dūsta, negu upėje, nes upės vanduo švelnesnis už jūros vandenį ir greičiau įsiskverbia į visas dalis. Upių, kuriomis laivai neplaukioja, yra labai mažai. Smarkiau tekančios upės savo vandenis genančios per uolas ir salas, daužo juos ir tuo būdu labiau juos išgarina. Platonas uždraudė nakvoti Atėnuose, kur nėra nei vienos tekančios upės. Įstatymas palaužė dvasią, o vanduo – sveikatą.

atikėtina, kad Ksanto upė savo raudonu vandeniu nudažo Krato upę, o Cesifo šaltiniai gyvuliams teikia skaidrų vandenį – juk netikęs vanduo, patekęs į kūną gali sutrikdyti jo pusiausvyrą. Taip viena nerami naktis gali pražildinti žmogų. Vienas šaltinis Beotijoje pagerina atmintį, kitas teikia užsimiršimą, vieno vanduo sužadina žmonių jausmus, o šaltinis Keo saloje silpnina juos. Reikia manyti, kad tą patį daro ir vynas saikingai ar daugiau jo išgėrus. Kas tik aplankė Kliterijų, tai jo šaltinio vandeniu numalšino troškulį ir džiaugėsi būdamas blaivus, neišgėręs vyno. Daug kas pasakoja, kad ir pelėdų kiaušinius sveika valgyti. Bet pasitaiko, kad skrandyje darosi šleikštu. Taip pat, kas persivalgo kartą kiaušinių, į juos daugiau ir žiūrėti nebenori. Verta tikėti, kad Makedonijoj Lincesto upė daro girtais – mat ji garuoja kažkokiais mineraliniais garais. Ištirta, kad yra šaltinių, kurių vanduo, išsiliejęs į upę darosi kietas, nes neša su savim daug lipnaus dumblo ir gipso. Daugelis pasakoja, kad ledinis vanduo virsta akmeniu. Toks vanduo neša mirtį, kadangi sukausto vidurius. Kas tik įkrinta į tokius šaltinius, viskas virsta akmeniu, nes aplimpa gipsu. Mirusioje jūroje Judėjoje negrimzta jokie sunkūs daiktai, dėl ten esančios tirštos smalos. Dodone yra šaltinis, kuris gesina įmerktus žibintus, o užgesintus uždega, jeigu tuoj juos prikiši. Mat sieros garai, kuriuos šaltinis išmeta, patekę į ką tik užgesintą šviesą, bet dar tebeskleidžiančią dūmus, gali lengvai užsidegti ir įsiliepsnoti.

74. Rasa

asos medžiaga yra garas, o jos pavidalas lengvas. Rasa – tai nukritęs iš oro į žemę garas. Dėl rasos būna nakties šaltis. Garo pavidalas yra medžiaginis. Jis tą medžiagą paverčia šalčiu ir sutirština. Ant žemo ūgio augalų išlieka daugiau oro, dėl to jie labiau rasos suvilgyti ir daugiau nuo jų rasos iškrenta. Dėl to avalynė tų, kurie vaikšto po rasotą naktį sudrėksta labiau, negu galvoja. Rasa iškrinta naktį, kai saulės sukelti garai, nusileidus saulei užšąla ir tampa sunkesni tame oro, kuriame prieš tai lengvai garavo ir kilo į viršų. Todėl po aušros, praėjus nakčiai, atsiranda daugiau rasos, nes tada pakanka garų, o saulė per daug degindama jų nesuvartoja. Lengvas pietų vėjas (Austras) sukelia rasą, kadangi orui susikondensavus į lašus ir jam sušilus kyla garai.

75.

edus ir mana ima medžiagą iš rasos, taip pat kopūstai bei voratinkliai. Rasa turi daug sausų sumaišytų garų, saulės sušildytų. Tas medžiagas rasa lengvai įsisavina ir padeda dar neišsivysčiusiam gyvam organizmui augti. Avims ir ožkoms ji padidina tulžį, pagreitina viduriavimą. Vaikštant po rasos padengtais medžiais kartais atsiranda niežai, mat rasa dirgina odą. Dėl prisimaišiusių į ją garų rasa nulupa medžių viršūnes, kurias ji tirpina. Didelis rasos kiekis susilpnina laukinių žvėrių kvapą. Dėl to pilnatyje, kai būna labai daug rasos, šunys sunkiai suseka laukinius žvėris.

76. Šerkšnas

irmiau negu virsta rasa, šerkšnas yra suledėjęs garas viduriniame regione. Jis laikosi prie rasos taip, kaip sniegas prie lietaus. Medžiaginė jo priežastis – tai garo suledėjimas, gaminąs rudens bei žiemos šaltį. Tačiau jis ir vasarą kartais nužvarbina varpas. Šerkšnas pabyra ant žolių, tarsi ir koks birus sniegas, smulkiais siūleliais jis pakimba ant medžių, nes daug garų, susimaišę su lašais nutįsta, ir sušąla į varveklius. Šerkšnas dažnas miglos palydovas, nes jam reikia daug garų su migla. Pagrindinis šerkšno rezultatas yra žemės angų susitraukimas, dėl ko aplink augalų šaknis ir žemės gilumoje išsilaiko šaltis.

77. Dieviškosios mergelės gijos

udenį per laukus driekiasi gijos tarsi voratinkliniai siūlai, kurie vadinasi dieviškosios mergelės gijomis. Tie voratinkliai nėra vėjo nuplėšti, kadangi tos gijos nėra labai ilgos, tik jos storos ir susidaro iš sušildytų garų; sumaišius juos su žemės lipniaisiais garais. Temperatūra panaši tai drėgmei, kurią vorai plonais siūleliais suka į tinklus iš gelmių. Jie atsiranda tik pavasarį ir rudenį, kadangi reikalinga vienoda šiluma ir sausuma. Tačiau rudenį jų daugiausia, mat oras turi tada sausų garų, o tai – vasaros palikimas.

78. Medus

edus, kaip ir rasa, iškrenta iš aplink supančio oro ir jis yra kažkoks saldus skystis, kurį bitės surenka iš gėlių. Jo medžiaga, tai žemės garai, susimaišę su vandens garais. Prie šių prisimaišo dar ir sausų augalų garai. Būtent, pastarieji ir turi ypatingo saldumo. Dėl to ne visur medus yra tos pačios kokybės, nes ne visos gėlės turi tą išskirtinį kvapą, skleidžiantį garus. Šiltesniuose kraštuose garai išsisklaido. Pats puikiausias medus yra Rusijoje, nes ten vasaros dienos ilgesnės ir saulės spinduliai ilgiau šildo. Medus turi galią džiovinti ir šildyti. Jis naudingas sergant sloga. Šiltas medus pereina į tulžį. Medus apsaugo nuo gedimo. Vynas veikia teigiamai vartojant jį saikingai; aliejus – vartojant kuo daugiausiai, o medus – kuo mažiausiai. Aukščiausios rūšies vynas paliktas atidarytas (jei prie jo prieina oras) kenkia, o prasčiausias vynas yra su nuosėdomis. Aukščiausios rūšies vynas, įpiltas į aliejų, yra labai riebus nes jis labai lengvas. Medus, esąs ant dugno yra geriausias, kadangi jis ten tvirčiausias, sunkiausias ir labai saldus.

ana skiriasi nuo medaus nebent tirštumu ir medžiaga. Tai yra saldus skystis, riebesnis ir tirštesnis už medų, kilęs iš rasos ir garų ir sutirštėjęs apatiniame oro sluoksnyje nuo nakties šalčio. Mana, kuri 40 metų krito dykumoje buvo tos pat rūšies, kaip ir paprasta, nes jos skonis buvo paprastas, tarsi miltų, sumaišytų su vandeniu. Jos išvaizda panaši į Kriandros sėklą. Manos grūdai yra tarsi sora, bet soros ilgesni ir raudoni, ir iš jų gaminama košė. Judėjos mana – tai angelų duona, nes ryto rasą ir garus rinko angelai ir grūdo maišydami krentančią maną su nukritusia.

80. Cukrus

ukrus – tai saldus skystis, gaminamas iš nendrių. Todėl ir sakoma: “… tie, kurie geria saldžias sultis iš plonos nendrės…”. Vieni cukrų vadina druskos atmaina, kadangi skysčio dalis, saulės šviesos sutirpdyta, nendrių paviršiuje sutirštėja smalos ir balzganos druskos pavidalu. Cukraus medžiaga atgabenama iš Kanarų, švento Tomo salos ir Maldėjos. Švento Tomo saloje prie ekvatoriaus, sumala nendres, o kas lieka, išspaudus skystį, išmeta kiaulėms, kurios, būdamos labai ėdrios, nutunka, o jų mėsa yra tokios aukštos kokybės, kad prilygsta vištų mėsai. Cukrus sukelia troškulį, palaiko puikią nuotaiką. Todėl tamsoje pabrūžinęs į jį peilį, matysi tarsi ugnies šviesą. Cukrus nėra atsiradęs tiesiog iš meteorų, nes tai – tobulai sumaišyta masė. Tiksliau sakant, jis neatsiranda iš garo bei rasos, nukritusios į nendres, bet tai maisto skystis gautas iš žemės. Tai, tarsi nendrių kraujas.

81. Debesys

ebesies medžiaga yra užterštas garas, kuris, matyt, atsiranda gausiai garuojant švelniam sniego ir lietaus vandeniui. Debesis sutirštėja viduriniame oro regione. Sniego medžiaga – tai migla, o pavidalas – užšalimas. Garas užšąla nuo šalto oro, o sniegas susikristalizuoja nuo šalto ir sauso garavimo, bet kokiam vėjui praskinant debesis. Dėl to debesys tai yra šiluma, susimaišiusi su garais apie vidurio oro regioną, bet dėl šalčio yra sutirštėjęs ir kabantis.

ebesys lengvai pakyla ir laikosi aukštyje. Pusiausvyros dėsniai, kuriems paklūsta sunkesni daiktai drėgmėje, laiko debesis ore. Juk taip, kaip medus neskęsta, kadangi jo svoris lygus, arba mažesnis už tos pačios apimties medaus skystą svorį. Dėl to ir mažytis akmenukas nugrimzta į gelmę, o ne didžiulis rąstas, nes akmenukas yra sunkesnis už to paties tūrio vandenį, kurio vietą jis išstumia. Taigi ne tik rąstas laikosi to paties dėsnio. Debesys turi daugiau paūksmės ir miglos, negu apatinio regiono oras ir mažiau tvirtumo bei svarumo. Juk svarumas neina po miglos, o po sutirštėjimo, todėl žemiau esantis oras yra sunkesnis už debesis, kurie dėl garų ore, ar dar ir dėl to, kad gauna iš žemės garų, tirštėja. Visa tai, kas yra debesyse rasos pavidalu, įveikę pusiausvyrą lengvai sutirštėjęs nuteka į apačioj esantį orą. O kita garų dalis, retesnė už miglą žemėje ir ji palieka kabėti viršuje. Todėl debesų tankumas priklauso nuo sunkių kūnų išgaravimo. Juk yra ir tankių debesų, bet vis dėlto jie retesni už mūsų orą, todėl juo silpnesnis debesų garavimas, tuo aukščiau jie kyla į dangų, kur suranda sau lygaus svorio orą. Atsitinka, kad mes matome ne vieną debesų eilę, o tai būna dėl to, kad lengvesni debesys pakyla aukščiau, o storesni lieka apačioj.

83. Sniegas

niegas yra sušalęs debesis (migla). Pereinamoji jo medžiaga yra debesyse, o pavidalas – ledo, kuriuo jis pavirsta. Sniegas atsiranda spaudžiant šalčiui. Iš debesies pirmiau negu jis virsta sniegu, ne visada prapliumpa lietus, dėl labai sumažėjusios šilumos atomų, dėl kurių įsimaišymo į garų dalelytes, jie negali susirinkti į didelį lašą, kad imtų lyti pirmiau negu pradeda snigti. Vidurio regiono oras, būdamas tirštas ir tankus, trukdo lietui lašėti lašais.

ors sniegas dėl didesnio šalčio sušąla, tačiau jis minkštesnis už šerkšną, kuriame yra daug garų dalelyčių, kurios prieš sutirštėjimą virsta vandeniu, o po to užšąla. Todėl jis turi ypatingą kietumą, kadangi susideda iš paties smulkiausio miltinio ledo. Sniegas iškrenta žiemą, nors jis gali pasirodyti ir kitu metų laiku, pučiant šaltam vėjui, tačiau tada jis labai greitai pavirsta lietumi dėl šilumos žemutiniame regione. Sniegas krinta kuokštais, nes, nors ir visas debesis sustingo nuo šalčio, tačiau krisdamas jis lūžta, mat gabalais krisdamas jis lengviau suskaldo orą. Aukštesni kalnai turi daugiau sniego, nes viduriniam oro regione esančios medžiagos sušąla ir neša sveiką sniegą.

uo sniego iškritimo priklauso laukų derlingumas, kadangi sniegas žemės augalams teikia gyvybingą orą. Tas oras supa augalų šaknis, o pačius augalus pripildo sveiko kvapo, kurį jie įkvepia su švelnia drėgme žemės gyslomis. Sniegas padeda bręsti riešutams ir jų būna apsčiai, o riešutų gausumas – laukų derlingumo ženklas. Prieš sniegą oro speigas sumažėja, nes bet koks oras, debesiui susidarius, šildamas yra spaudžiamas apačion, o iškritus sniegui, šaltis susilpnėja ir oro dvelkimas išbaltina sniegą. Iškritus sniegui garsai sumažėja tiek, kad tik iš arti besikalbantys gali suprasti vienas kitą, nes garsas neilgai gali ištverti, per krintančias sniego gniūžtes. Juk netrukus pasitinka kitos gniūžtės, taip pat trukdančios, tad, kur tik garsas pasisuka jis atsimuša vis į naujas gniūžtes. Sniegas smarkiai sušaldo vyną.

85. Lietūs

ietus tai yra virtęs vandeniu debesis ir lyjąs lašas po lašo. Medžiaga, iš kurios atsiranda lietus yra debesis. Pavidalas – krapnojantis lietus. Debesies virtimas lašais yra atsitiktinis nuo garų šilumos iki šalčio. Juk garai turi debesies, nešančio vandenį, pavidalą. Lašai greičiau krenta vasarą, negu žiemą, nes oras tada būna retesnis. Žiemos metu, esant tankesniam orui, jis priešinasi krintantiems lašams. Lašai suapvalėja, kad saugiau prisidengtų nuo supančio oro. Aukštyje jie yra pailgi, nes į lašus susitelkia sunkesnioji garų dalis, kylant orui į viršų. Yra trys lietaus iškritimo rūšys: krapnojimas, lietus ir liūtis. Krapnojimas – tai pats menkiausias lietus, kai tarsi dulkia. Lietus – kai lašai krenta stambesni, o liūtis prasiveržia stambiais ir stačiais krintančiais lašais. Krapnoja ir žiemą, lyja rudenį ir pavasarį, o liūtys būna vasarą, nes vidurinio regiono šaltis žiemą suvaržo orą ir daugiau garų lengvai nesusitelkia į vieną didelį lašą, o pavasarį ir rudenį, nesant šalčiui, oras leidžia susitelkti lašams. Vasarą, kadangi oras nusileidžia žemiau, garai įneša daugiau karščio debesims.

iūtis atsiranda iš pačių juodžiausių, arti esančių debesų, nes jie, nešdami didelę drėgmę, dažnai nusėda į žemutinio regiono orą, kur dėl jo slėgio virsta lietumi. Sako, kad nėra jokio taip didelio lietaus, kuris sudrėkintų žemę daugiau kaip per 10 pėdų, bet tai liečia ariamą žemę, nes ji neturi gyslų, žiojėjančių dėl per didelio retumo ir neturi per daug uždarų gyslų. Lietus gali kristi per kalnų plyšius į pačias žemės gelmes. Aukštų medžių šaknys, saulės šiluma ir lietus prasiskverbia į žemę iki 10-ties pėdų, nes garai, kurie susirenka debesyse, dėl švelnumo virsta lietumi. Tie garai, beje, tarnauja drėgmei prasiskverbti. Todėl sniego vanduo, kadangi jis nešvarus dėl gausių garų, įsiskverbia ten, kur negali patekti paprastas vanduo. Lietus pasiekia medžių šaknis: juk sakoma, kad medžiai siunčia savo šaknis drėgmei. Iš čia žinomas Vergilijaus legendinis ąžuolas: kiek viršūne siekia orą, tiek šaknimis pragarą. Saulės šiluma įsiskverbia labai giliai, nes ten žemės poros labiau išsiplečia, ir oras ten lengviau gauna saulės šviesą. Tačiau kai kurių medžių šaknys įsiskverbia giliau, nes jos randa šiltą ir drėgną žemę. Tokia yra eglė, kuri vienintelė yra giliai įsitvirtinusi savo šaknimis.

iūtys būna kraujo spalvos, jei lietaus lašai raudoni. Ta spalva gali būti nuo švinraudės, arba rausvi, kai lyja įkaitus orui. Prieš Nerono mirtį Romoje lijo krauju. Svebijoje 1634 m. lietus nudažė drabužius raudonais kryžiais, o tai buvo didžiulis stebuklas. Taip pat žinoma, kad po didelių mūšių iš dangaus krenta lietus su krauju. Taip buvo ir po mūšio su kimbrais, kuriame Marijus išžudė tiek daug tūkstančių karių Marsilijaus laukuose. Mat kraujo garai, išėję iš kritusių kūnų, atskiesti debesų lietus, retėjant orui ir darantis paūksmei, gali sutvirtėti. Jie gali būti arba iš pieno, kurių spalva priklauso nuo kreidos garų, arba, gali būti nuo mėsos ir galimas daiktas jie gali kristi su lietumi, jeigu net ir varlės krinta žemyn gražiai išsirikiavusios. Puikiai žinoma, kad lijo mėsos gabalais konsulaujant Liucijui Voliumnijui ir Servijui Sutpicijui, ir neiškart ta mėsa sutrūnijo dėl sausros ir išsisklaidžiusių druskų, bei natrio garų. Gali kristi lietus ir su vilna, kuri atsitiktinai vėjo gali būti atpūsta iš kalnų, kur ganosi avys dygiuose krūmuose. Sako, kad Persijoj taip pat buvo tokios liūtys. Kitados valdant imperatoriui Severijui Romoje, Augusto forume sidabru lijo, ir kelios vario numos tą spalvą išlaikė per 3 dienas.

ivijaus kodeksuose rašoma, kad Romoje iš dangaus kritę akmenys. 1510 m. Lombardijoj iškrito labai kieti akmenys geležies spalvos, turintys sieros kvapą. Vienas jų, sveriantis 120 svarų, buvo nugabentas Galijos karaliui. Paprastai žaibuojant gali susidaryti plytos iš nedidelės, peršviečiančios liepsnos, o tada medžiaga ima kietėti ir staiga nukrenta. Pasakojama, kad ir veršiukas nukrito su lietumi, o jis buvo atsitiktinai pačiuptas iš ganyklos, pakilus viesului.

anoma, kad labai daug varlių, kurios nukrito iš dangaus, iššoko iš žemės plyšių į drėgną orą, ieškodamos malonumo. Juk visas kitas galima matyti vos gyvas ir nekvėpuojančias, įlindusias į žemės paviršių. Tačiau galima tikėti, kad kartais jų ir debesyse atsiranda. Juk kaip iš Nilo dumblo išlenda pelės. Išlindus jų pirmagaliui, matosi jų tikras vaizdas. Iš žemės, oro bei dangaus krintančio vandens gali staiga atsirasti puikios varlytės. Kitados Akvitanijos miestą Miravelį lietus buvo užvertęs varlėmis. Žinome, kad dėl to visi Galijos gyventojai buvo išvaryti. Dažnai atsitinka, kad krentant staigiam lietui ir virstant lietui dulkėmis, staiga toks didelis varlyčių būrys šokinėja sausumoje, kad visur jas galima matyti ir visos jos vieno dydžio ir spalvos.

87. Tvanas

uvo trys patys garsiausi tvanai. Svarbiausias iš jų – Nojaus, o kiti du – atskirų provincijų tvanai; vienas – Ogigijoj, kurio metu buvo apsemta Achaja, o kitas – Tesalijoje, Deukalijono tvanas. Bendra potvynių priežastis yra visų šaltinių prasiveržimas, didžiuliai plyšiai ir dangaus kataraktų atsivėrimas. Giliai žemės venose ir plyšiuose yra susitelkę gausybė vandens dargi potvynio pradžioje vanduo apsemia žemės gelmes, prisigeria vandens žemės venos ir viduriai. Nojaus tvano metu sako, atviri šaltiniai užsidarė po 40-ties dienų. Visą tą laiką požeminės venos sruveno. Lietus lijo irgi 40 dienų iš žemutinio ir vidurinio regiono oro, kuris sutirštėjęs iš Dievų malonės, virto lietumi. Tokie ir buvo pranašiški reiškiniai tvano metu. Pasibaigus tvanui saulė dalį vandens išgarino į orą, kurio pakako pripildyti žemutinio ir vidurinio regiono erdvei. Ilgainiui garai, iš tiek daug išlyto lietaus, nusėdo į požeminius vandenis. Oras, kuris įsiskverbia per visas žemės venas, galėjo suretėti tiek, kad pripildė visas plyšių tuštumas. Atskirų sričių tvanų priežastis buvo Dievų kerštas arba vanduo išsiliejo audrai pralaužus pylimus ir upėms persipildžius lietaus vandeniu arba vanduo išsilieja sniegui staiga tirpstant.

88. Rūkas

ūkas yra vandeninga, tačiau be lietaus ir ūkanota debesų dalis, gulanti ant žemės. Jo medžiaga – tai ūksmingi ir tamsūs garai. Jis laikosi žemutiniame oro sluoksnyje, o jei pakyla aukščiau, tai pereina į debesį. Rūkas yra nejudamas daiktas iš meteorų. Jo svoris mažesnis už žemutinio regiono orą, į kurį jis krenta. Yra dar ir kita rūko rūšis, iš pilnos garų medžiagos, kuri dėl storo sniego sluoksnio laikosi ore ir supa žemę. Dažnai tokį rūką mes matome vakare arba rytą. Jei jis pakyla iš rytų – reikia tikėtis lietaus, nes neša medžiagą debesims, o jei krenta – bus giedra, nebent, jei dangus apsiniaukęs, arba iš kur nors kyla vėjas. Jei saulė nebepajėgia išgarinti tokios švelnios drėgmės, tai ji yra bejėgė ir negalės išgarinti taip pat ir jūros bei upių vandens. Būdinga saulei pasitraukti nuo slankiojančio priešais rūko ir vėl sekti paskui, kadangi iš 20-30 žingsnių nuotolio debesies šešėlis vėl įgauna juslų šviesos atspindį. Iš tikrųjų aplink mus matosi giedra, nes šviesa siunčia stipresnį vaizdą iš arti, kuris yra įsikūnijęs garuose, tas vaizdas taip laužia akies lėlytę, kad toks jutiminis šešėlis nuo paties objekto, su šviesos vaizdu patenka į akies dugną. O iš tolo silpnesnis vaizdas ir tamsoje neryškus, įeina į drėgno apvalkalo angą akyje. Jeigu rūkas yra sausas ir padūmavęs, tai jis vaizdo nelaužia taip, kad parodytų objektą. Daug drėgmės ir rasos prisigėręs rūkas gali tą vaizdą laužti ir išsklaidyti, arba prie mūsų pritraukti. Tai toks buvo tas rūkas, kuris parodė romėnams istrų būrį daug didesnį, negu jis iš tikro buvo.

89. Kruša

ai yra lietus su ledais. Artimiausia medžiaga, į kurią ji pereina yra lietus. Jos pavidalas – kietas ledas, kuris skiria ją nuo lietaus. Kai ji ištirpsta – drėkina augalus. O, kai dėl vidurinio regiono šalčio suledėja – tokia yra žiemos kruša- nes tada ore nėra jokios tokios šilumos, kuriai susispaudus, kruša gali pavirsti ledu. Iš tikrųjų vos tik lašeliai prieš suledėjimą virto tirštu vandeniu, įgavę daug garų pasidaro putlūs. Taip jie virsta lengvais rutuliukais ir labai mažai kuo skiriasi nuo sniego bei šerkšno medžiagos. Kruša sukietėja akmens pavidalu dėl žemutinio oro šilumos slėgio, ir tai yra ta priežastis, dėl kurios vasarą būna daugiau krušos, negu žiemą. O šį slėgį reikia taip suprasti: lietaus lašai, vos patekę į skystą šiltą orą, pamažu išsiskirsto ir išsiplėsdami išsileidžia šiltame ore, iš kurio staiga išsilaisvinusi drėgmė staiga virsta šalčiu. Dėl užsilikusių sausų garų, jie neišgaruoja slegiami, bet pasilieka. Kruša yra beveik apvalių rutuliukų pavidalo, nes jos plotis sukasi ratu. Kartais kruša būna trikampio arba piramidės išvaizdos. Ta išvaizda panaši į krintantį lašą, nes jos garas grįžta aukštyn į konusą. Krušoje kartais pasirodo keistos figūros, žmonių, paršų galvos, geležiniai plaukams raityti virbai, kuriais Dievas mus įspėja. Kartais matyti krušoje šiaudai, kuriuos vėjas nubloškė į lietaus lašus. Kruša, nors ir kietesnė už sniegą, tačiau vos tik patekusi ant žemės greit ištirpsta, mat ir švino svaras ištirpsta greičiau, negu sviesto. Mat švine, kai tik viena dalis gauna karščio, bematant smarkiai įkaitina ir antrą dalį, nes toj, pirmojoje dalyje šiluma yra labai kaitri. Dėl to, kai švinas ima tirpti, kitos dalys iš eilės skuba išsilieti. Krušos ledas irgi tirštesnis už sniegą, bet į jį yra įsimaišiusių daugiau sausų garų, trukdančių jo ištirpimui. Šiluma krušą paverčia skysčiu, tuo tarpu šaltis, kadangi jis buvo sutraukęs dalis, kad jos neišsisklaidytų, įveda tam tikrą proporcingumą. Dažniausiai kruša iškrenta dieną, retai naktį, nebent jei šilta. Mat saulė kartais sukelia didesnį šilumos slėgį pačiame žemutiniame oro sluoksnyje. Kruša vargu ar kur nors plačiai iškrinta. Ji praeina tik tam tikrais ruožais, nes vasarą ji atsiranda iš liūčių, kurios trunka trumpai.

90. Vaivorykštė

aulė ir mėnulis sukuria šį reginį. Kartais vaivorykštės pasirodo tarsi šių dangaus kūnų šviesoje. Net kitų žvaigždžių spinduliai neturi tiek jėgos, kad užtemdytų priešais esantį debesį, užliedami jį ryškia šviesa. Būna, kad dėl per didelio nuotolio nuo žemės nusilpęs spindulys pasiekia debesį ne taip greitai. Vaivorykštė būna 2-jų rūšių: saulės ir mėnulio, bet saulės vaivorykštė ryškesnė. Dažnai ji pasirodo kiek didesnė, pusrutulio arba viso pavidalo. Vienas saulės spindulys būna tiesus, antras išlinkęs, o trečias – lūžęs. Tiesus spindulys toks, kuris prasminga per tiesios linijos vienodo tirštumo vidurį. Išlinkęs – toks, kuris atsimuša į priešingą, slinkdamas šešėliu, o lūžęs spindulys, kurį saulė paleidžia laisvu oru, yra tiesus, o pagautas veidrodžių, atšoka ir grįžta atgal į orą. Išlenktas spindulys perskrodžia miglotą orą ir vandenį. Dėl to saulės spindulys būdamas karštame ore - vien tik jame pasirodo vaivorykštė – lūžta statmenai.

adangi spindulys iš retesnio oro prasiskverbia į tirštesnį, dėl to visi jie, išskyrus krintantį statmenai, kurie tiesiai skrodžia lašų centrus, išlinksta į pačią statmeną. Taigi, be šitokio vienokio lašų išsidėstymo, kiti išsisklaidę debesyje. Tokiu būdu įvyksta vienas lūžimas, užslinkus debesiui. Tačiau, be šio atsiranda visa eilė debesų. Spindulys, patekęs į garus, žiūrinčiojo akyje lūžta, kadangi jį matome ne iš bet kokios, o tik iš tam tikros padėties, kaip paprastai daiktai matosi veidrodyje. Tokiu būdu atsiranda vaivorykštė, tiek lūžus spinduliui tarp garų, tiek jam patekus į akį. Vaivorykštėje matosi saulės šviesa, prasiskverbusi pro debesį, pasirodžiusi aušrinėje ir vakaro prietemoje. Dėl pakankamai aiškaus spalvų įvairumo rodosi, kad saulės šviesa atsispindi lašuose ir turi švelniai pereinamą spalvą. Juk tą patį – įvairių spalvų atspalvius – matome ir karvelių kakluose. Kadangi vaivorykštė atsiranda iš vienodų ir panašių kampų, kuriais saulės spinduliai patenka iš rasojančio debesies į žvelgiančiųjų iš įvairių pusių akį, tai ji yra rato pavidalo.

aivorykštėje saulės išlenkti centrai, vaizdas ir lankas beveik visada krinta ta pačia linija. Laužtoje vaivorykštėje nebūtina nustatyti saulės bei akies centrą toje pačioje vaivorykštės ašyje ar tiesioje linijoje. Vaivorykštė nėra tame pačiame aukštyje, nors saulė įšildo garus iš to paties aukščio. Joje matosi 4 pagrindinės spalvos: I-ji spalva, esanti pačiame aukščiausiame lanke yra purpurinė; II-ji – viduriniame lanke – žalia; III – raudona; IV-ji, įsimaišiusi tarp purpurinės ir žalios, geltona. Visos spalvos atsiranda dėl tų pačių spindulių išsidėstymo, bet atgal grįžtančių spindulių, esant skirtingam debesų tankumui. Taigi, kai spinduliai pasiekia pirmą debesį, jų spalva būna purpurinė, o ir visas debesis bei garų paviršius nusidažo panašia spalva. Kai spindulys pakyla aukščiau ir prasiskverbia pro debesis, jis susilpnėja ir apatiniame debesies paviršiuje, kur daug paūksmės, įsiskverbdamas į lašų šešėlius, grįžta į akį. Kai vėl spindulys išnyra iš garų gelmės, tai iki tol buvęs švelniai tamsokas, nusidažo purpurine ar violetine spalva, išlinkęs per vidinį, apatinį lanko išlinkimą. Antrinė vaivorykštė atsiranda iš pirmosios išlinkimo. Vaivorykštė turi daug judesių, bet aiškiai matosi tik tokie: 1 judesys yra tas, kad besimatanti vaivorykštė vakaruose rytą, kylant saulei, nuolat mažėja, nes vis mažesnė rato dalis pasirodo kylant saulei aukštyn. Rytų vaivorykštė vis labiau ryškėja krentant saulei į vakarus. 2 judesys yra vaivorykštės pasirodymas ir išnykimas, o tai atsitinka garams tirštėjant ir retėjant. Garams retėjant tas judesys išskleidžia rankas ir taip pasidaro didžiojo rato atraižoje. 3 judesys – tai vaivorykštės pasirodymas ir pasitraukimas, priklausantis nuo to, ar ji priartėja, ar pasitraukia nuo akies, o tai priklauso nuo spindulio lūžimo. Tas spindulys tam tikroj erdvėj ir tam tikru kampu turi grįžti į akį.

aivorykštės vieta debesyje prieš saulę. Reikia, kad stebinti akis būtų tarp saulės ir miglos. Laikas, kurio metu daugiausia pasirodo vaivorykštės – ruduo ir pavasaris. Vaivorykštėms reikia garų su migla, o taip pat ir aštraus spindulio. Žiema, turinti daug drėgmės nėra tam tinkama, mat jos metu saulė yra silpna. Vasara turi daug stiprios be debesų saulės. Pavasaris, kadangi oras giedresnis ir retai lyja, yra tinkamesnis vaivorykštėms pasirodyti, negu ruduo. Aristotelis sako, kad tie miškai, medžiai, vaisiai, augalai, ties kuriais pasirodo vaivorykštės lankas, pakvimpa. Plinijus sako, kad ir pati žemė maloniau kvėpuoja. Vieni vaivorykštės ženklai yra iš prigimties, o kiti Dievo duoti. Natūralus ženklas yra liūtys: nuolatinės ir trumpalaikės. Kadangi saulė, siųsdama spindulius tarp vaivorykštės, arba drėgmę anksti sugeria, arba vėją kur kitur nukreipia, arba patys lašai, kuriuose po lietaus sublizga ir vaivorykštės lankas, sukelia lietų. Nuostabus yra šis vaivorykštės pasirodymas tuo, kad nebus daugiau didžiulio pasaulinio tvano. Klysta tie, kas sako, kad prieš Nojaus tvaną, debesyse pasirodė vaivorykštė.

abai daug mėnulio vaivorykštės sutampa su saulės vaivorykšte. Vaivorykštės susiformuoja iš mėnulio spindulio, kuris patenka į priešingą debesį. Jo aukštis, imant pusę diametro, yra lygus saulės aukščiui. Skiriasi 2 požymiais: 1) ji yra retesnė, 2) ji beveik vienspalvė. Retumo priežastis glūdi mėnulyje, kuris, jei ne pilnaties fazėj, išsipūtęs nuo šviesos neturi jėgos pamažu įsiskverbti ir nuspalvinti debesį. Pilnaties fazėj, esant prieš ją rasotam debesiui, gali jame suformuoti aiškią vaivorykštę, esant ilgesnei vakaro prieblandai.

93. Ratas arba vainikas aplink mėnulį ar saulę

ą spindėjimą, kurį matome kartais apjuosiant saulę ar mėnulį, daugelis vadina ratu, kiti retežiu, dar kiti grandinėle, kiti auksiniu vainiku. Medžiaginė priežastis yra ta pati, kaip ir vaivorykštės, būtent, drėgnas debesis. Iš jos saulės šviesa yra įsiskverbusi į garus. Ratas yra apvalus ir juosia saulę bei mėnulį. Tas vainikas yra visatos papuošalas, vėjų ir lietaus ženklas, garbė kūrėjui. Pagrindinė priežastis yra saulė su mėnuliu. Tiksliai apibrėžiame taip: ratas – tai kažkoks retežis dėl saulės ir mėnulio sukimosi.

aulės spindulys apačioj esančiuose garuose būtinai lūžta statmenai. Vainikas susidaro ir lūžtant spinduliams ir jiems besilenkiant. Todėl mes matome, ne tiek pačią saulę, kiek mėnulį ir jo garuose lūžusį ir padidėjusį, o po to atsispindintį akyje, nes spinduliai, atsispindį lašuose, prieš tai šiek tiek lūžę. Pirma vainiko savybė yra jo apvalus pavidalas taip, kad iš visų pusių lygiais kampais spinduliai eidami prieš garus, atsispindi akyse. Ratas iš tikrųjų yra neliečiamas, nes iš visų pusių išsklaidydamas garus gali surinkti, o jie pripildo visą ratą. Antra jo savybė – tai baltumas ir spalvos vientisumas, dėl ko jis skiriasi nuo saulės vaivorykštės, nors saulės vainikai bespalviai, kaip ir vaivorykštės. Toks jis pasirodė aplink saulę 1528 metais, kai vainikavosi karalius Karolis. Trečia savybė. Vainikai yra nuspalvinami, pakeitus spalvų tvarką, eidami ne pagal tą, kaip pirmosios vaivorykštės. Išvadą galima padaryti iš spindulio, kuris labai artimus garus, būdamas stipresnis, perskrodžia, ir pamažu nyksta patekę šešėlius virsdamas žalia ir purpurine spalva. Kartais vainikas pasirodo dvigubas: šis jo dvilypumas yra iš saulės, kadangi išorinis pirmojo vainiko ratas yra raudonas ir turi labai silpnas jėgas apšlakstyti garus, labiau pasklidusius nuo antro vainiko. Vainikui būdingas judėjimas iš rytų į vakarus ir slinkimas palei saulę.

ainikas yra aplink šviesulius, pilnam garų ore, dėl to toks būna, kad ypač šiltas oras, kurį liepsna laižo, bet kokiam drėgnam vėjui pučiant labai veržliai įsiterpia į vainikus. Vainikai pasirodo apskriti, nes liepsnos viršūnė iš visų pusių juos susuka į mazgą. Vienodu ilgiu jie tai šen, tai ten šauna į priekį ir spinduliuoja. Paskutinis liepsnos spindulys nestumia vainiko į aukštį, kadangi daug tamsių suodžių, kurie įsiveržią per viršūnę greičiau, ten padaro kampą. Juk taip, kaip pažvelgęs į skaisčią saulę, patekęs į tamsą, galėsi matyti kažkokį blizgantį tamsoje ratą, kuris darosi pamažu žalias, po to raudonas, o dar po to, kai akys aptemsta, pagaliau išnyksta. Taip pat būna, kad gavus kumštį į akį, akyse net žiežirbos pasipila ir jos, pasipylusios nuo smūgio, dargi silpnai apšviečia akių dangas ir akių drėgmę.

95. Parelijai, paraselenai, rykštės

arelijum (paralium) vadinasi dėl to, kad pasirodo greta saulės. Dieną matosi parelijus, o naktį paraselena, prie mėnulio; kai kas ją vadina nakties saule. Parelijų galima apibrėžti, kad tai saulės atvaizdas, kuris pasirodo debesyje greta jos. Paraselenė tai mėnulio atvaizdas, kuris pasirodo debesyje greta mėnulio. Rykštės, arba saulės lazdelės tai yra šviesa, išsisklaidžiusi per debesį ir pasiskirsčius spinduliams, sudaranti rykščių pavidalą. Kai ką nors matome veidrodyje, tai nėra koks atvaizdas, atsimušęs veidrodyje, o tas išorėje esantis daiktas, kuris yra nematomas. Tas pats būna ir su parelijum. Kartais matyti trys saulės, šviečiančios taip, kad tikrosios saulės negalima atskirti nuo parelijų. Tas ženklas neatsiranda iš pasisukimo.

avasaris ir ruduo yra patogus laikas, nes jis apsiniaukęs nuo debesų, tačiau turi ir labai daug stiprios ir šviesios saulės. Parelijų daugiau būna saulei kylant ir leidžiantis. Vidudienį yra rečiau, o nakties pradžioje ir pabaigoje rasotas ir drėgnas oras sukelia pasisukimus ir lūžimus. Baltose zonose daugiausia matyti parelijų. Tai priklauso nuo rasoto oro ir sniego garų, nes saulė kyla neaukštai, bet bemaž nepaliaujamai skrieja aplink horizontą. Jų skaičius bemaž dvigubas, dėl to iš istorijos žinome, kad pasirodė 3 saulės kartu su pranašingais ženklais mūšyje ties Filipais, konsulaujant Antonijui ir Dolabelai, 1525 metais kai Galijos karalius Pranciškus pateko į ispanų rankas, pasirodė irgi 3 saulės. Parelijai nepažymi kažkokių slaptų susirinkimų ir nereiškia kažkokių sutartinių ženklų, tačiau Dievas yra galingas ir kartais jis gali pasinaudoti tais natūraliais gamtiniais reiškiniais, kai jam reikia kai ką nubausti. Tie gamtos reiškiniai pranašauja audras ir lietus, o visa tai plaukiojantiems sukelia didžiulę baimę.

araselenę retai galima pamatyti po mėnulio pilnaties, nes esant silpnai šviesai, sunku nustatyti pavidalą. Kartais paraselenė būna ilgiau, kaip paralijai, nes debesis užslenka lėčiau, nei mėnulio spindulys ir ne taip greit išsisklaido, tačiau jis gali lengvai sugadinti vaizdinį. Jeigu jis perkerta jį besitęsiantį, tai lašas po lašo krenta su tokiais garais, kuriuose negali pasirodyti visas vaizdinys nei pasisukdamas, nei lūždamas.

ykštės, sako Aristotelis, yra pasisukimo dukros ir aiškina, kad jų pavidalas glūdi garų ilgume ir ankštume. Tai tokios tos rykštės, kurias labai dažnai matome saulei kylant, besileidžiančias retomis debesų properšomis į žemę. O garų, kurių vienos dalys retesnės, o kitos tankesnės, nevienodumas jas išblaško, o įvairūs šešėliai jas nuspalvina.

99. Vaizdiniai ir šmėklos

arp šviesos ir šešėlio vidurio regione matyti įvairūs gyvulių bei žmonių atvaizdai. Taip pat matosi plyšiai ir angos. Jei pasirodo didžiulė gelmė, besitęsianti į ilgį, tai ją vadinsime plyšiu. Apvalią gelmę vadinsime anga. Tarp vaivorykščių, mėnulio vainikų ir šmėklų yra skirtumas, nes vaivorykštę reikia stebėti iš tam tikro atstumo, o mėnulio vainikus iš bet kurio nuotolio, nes jie, nustato akių refleksą. Saulės ir mėnulio šmėklos atsiranda drėgmei krentant ir stipriai viską nudažant. Oras būna žydras viršuje ir be dangaus debesies. Jo spalva yra nenatūrali, bet spalva yra sumišusi ir labai silpna. Debesys gali vaizduoti arklius ir žmones. Taip pat ir pučiant priešingiems vėjams gali susiformuoti susibūrusių eilių vaizdas, o taip pat žaibuojant mūsų sviedinių blizgesys panašus į žaibą. Apie tai pasakojama istorijose ieškant tiesos. Kadangi tam tikru laiku vyksta debesų susidūrimai, jie išpranašauja dideles žudynes. Visa tai vyksta Dievo nurodymu iš anksto, o tai grasina mums pavojumi ir sukelia atgailą.

100

rieblanda, apskritai yra neaiški, abejotina šviesa, dėl to ir vadinasi prieblanda. Ji nuspalvina debesis rytą, saulei tekant, o vakare jai nusileidus, aplink horizontą. Rytinė prieblanda turi aušrinės vardą, o pagrindinis prieblandos pavadinimas išliko vakarinei prieblandai. Aušrinės ir prieblandos veiksnys yra ne tik debesys, bet ir visi viršutinio regiono debesys, truputį tamsoki, nes iš tikrųjų tie pirmieji arba aukštai esantys garai ryte pridengia aušrą, o paskutinieji vakare sukelia prieblandą, nes juo aukščiau nuo žemės pakyla, tuo greičiau spindulys, apjuosdamas žemę, paliečia garus, o nakties metu juos palieka lengviau, negu kitus, žemiau esančius debesis. Aušros ir prieblandos spalva yra labai įvairi, bet gražesnė yra aušrinės spalva, kadangi daugiau garų, susirinkusių naktį, pripildo horizontą ir patį žemutinį oro sluoksnį, o jis, paliesto saulės spindulio, pradeda plaukioti, plėstis ir sklaidytis ir teikia tai raudoną, tai žalią, tai purpurinę, tai rausvą, geltoną spalvą, priklausomai nuo to, koks bus šešėlis: glaustesnis ar laisvesnis.