1643 metai. Birželio 5 d. Vilniaus universiteto Šv. Jono bažnyčioje Yoanne Poczapowsky (taip lotyniškai jis rašo savo pavardę) viešai skelbia tezes ir gina magisteriumą. Gynime dalyvauja ne tik Vilniaus akademijos dėstytojai, bet ir miesto visuomenė. Pirmą kartą pristatomas Lietuvoje parašytas meteorologijai skirtas darbas „Universa meteorologia“. Ko gero nedera į šį darbą žvelgti iš nūdienos pozicijų. Šiuolaikinis mokslas žengė pirmuosius žingsnius. G. Galilėjaus „Dialogai“ ir R. Dekarto „Samprotavimas apie metodą“ dar tik ieškojo savo skaitytojų rato. Tik 1643 metais pasaulį buvo lemta išvysti klasikinės fizikos pagrindų kūrėjui I. Niutonui, kurio teorijos tapo kertiniu akmeniu gamtos moksluose. Meteorologijos mokslas, toks kokį jį suprantame dabar, taip pat dar gulėjo lopšyje. Galilėjiškoje Florencijos akademijoje jau pusė amžiaus kaip sukurtas termometras, tačiau tik 1641 pradėtas gaminti šiuolaikinio termometro prototipas. Praeis dar 13 metų, kol Toskanos hercogas Ferdinandas II įsteigs pirmąjį stebėjimų tinklą. 1643 metai meteorologijai ypač garsūs pirmaisiais E. Toričelio, žmogaus pasvėrusio orą ir įrodžiusio vakuumo egzistavimą, bandymais.

Tuo metu daugelyje universitetų, tarp jų ir Vilniaus, pro įdėmų bažnytinio mokslo sargų žvilgsnį dar sunkiai į plačiąją visuomenę prasprūsta ne tik Galilėjiškos, bet ir šiek tiek ankstyvesnės M. Koperniko ir J. Keplerio heliocentristinės idėjos.  Vis dar nepranokstamais autoritetais buvo laikomi antikos mokslininkai. Nors jau buvo praėję du tūkstančiai metų nuo Aristotelio knygos “Meteorologica” pasirodymo, tačiau retai buvo abejojama jo idėjomis, kai kalba pakrypdavo apie meteorus.

Todėl nenuostabu, kad ir „Universa meteorologia“ grindžiama Aristoteliškuoju mokymu. Matyt J. Počapovskis buvo susipažinęs ir su Senekos „Naturales quaestiones” (“Gamtos klausimai”), kuriame pastarasis diskutuoja su Aristoteliu. J. Počapovskio veikale minimi Platonas, Plinijus, Pitagoras. Iš vėlesnio laikotarpio mokslininkų užsimenama tik apie žymųjį arabą Ibn Sina (Aviceną), Aristotelio komentatorių bei pasekėją.

Autorius meteorologijai priskiria beveik visus negyvojoje gamtoje vykstančius reiškinius bei danguje esančius objektus: debesis ir Paukščių taką, vaivorykštę ir bangavimą, vėją ir Žemės drebėjimą. Aprašydamas kiekvieną objektą arba reiškinį, autorius iš pradžių stengiasi pagal to meto mokslą paaiškinti jų kilmę, požymius bei pasireiškimą įvairiose šalyse. Atmosfera skirstoma į tris dalis (regionus): apatinį, vidurinį bei viršutinį.

“Žemutinis regionas apima oro erdvę nuo žemės iki debesų: vidurinis – pačius debesis, o viršutinis tęsiasi nuo debesų susitelkimo iki pat dangaus. Įtikėtina, kad viršutinis oro regionas siekia žvaigždes”  

Pagrindinę knygos dalį autorius skiria hidrometeorų (meteorų) aprašymui. Meteorais jis vadina ,,esantį kažką aukštai arba pakibusį”, o meteorų masę laiko ,,netobulai sudaryta iš šilumos ir garų, esančių viršuje, kaip antai, sniegas, kruša”. Jis paaiškina drėgmės kondensaciją tuo, jog ,,kylantis iš puodo į viršų garas, prikibęs prie dangčio, virsta vandeniu”. Daug rašo apie perkūnijas, audras bei jų padarinius. Žaibą apibūdina kaip ,,postūmį, kurio dėka liepsna, esanti erdvėje, gauna progos prasiveržti”. Toji liepsna atsiranda iš ,,sieros ir natrio garų debesyse”.

J. Počapovskis teisingai sieja vaivorykštės susidarymą su Saulės šviesos atsispindėjimu lašuose. Knygos dalis skirta optikai bene labiausiai artima šiuolaikinio mokslo tiesoms. Labai įdomiai autorius aprašo ir vėjo krypties įtaką orams bei žmonių sveikatai. Užsimenama netgi apie tai, jog statant miestus būtina atsižvelgti į vyraujančią vėjo kryptį. Antra vertus, išvados pagrįstos ne paties autoriaus stebėjimų duomenimis, o senovine patirtimi.

“Sveiki yra šalti ir smarkūs Akvilonai (šiaurinis vėjas), nes jie neša švarų, be miglos vėją. Jie išvaiko nešvarius Austrus (pietinis vėjas), jie šalčiu sukausto gyvulių odą, jie palaiko natūralią spalvą gyvose kūno dalyse, virškinančiose maistą. Dėl to šiaurės žmonės yra sveikesni ir gajesni, išlieka žvalūs iki 80 metų…Todėl patartina kviečius supilti į apatinius sandėlius, kad juos vėjas perpūstų saulei patekėjus iš šiaurės regiono, kur joks drėgnas oras iš artimų vietų neprieina. Labai puikus buvo Mitilėnės miesto Lezbos saloje išdėstymas, bet neprotingas ir smerktinas, nes ten, kur pučia Austras, žmonės serga, papūtus Korui (šiaurės vakarų vėjas), – kosti, kai papučia šiaurys jie sveiksta, bet gatvėse negali sustoti dėl stipraus šalčio.”

Didelis dėmesys knygoje skirta kometoms bei žemės drebėjimams ir jų padariniams. Apie kometas J Počapovskis rašo: ,,Jos atsiranda dangaus dalims sutirštėjus, retėjant, jos išnyksta kaip ir žvaigždės danguje”. Ir siedamas kometų pasirodymą su dievo siųstomis bausmėmis pažymi: “Nėra kometos, nenešančios kokios nors nelaimės”. Apie žemės drebėjimų kilmę: „Žemės drebėjimą sukelia vėjas arba garai, labai panašūs į tą medžiagą, kuri būdinga vėjams”.

Jūros bangavimą aiškina ne tik vėjų, bet ir įtekančių į jūras upių veikimu. Jūrų potvynius ir atoslūgius sukelia Mėnulio ir Saulės jėgos, kurios ,,gali prasiskverbti per visą Žemės diametrą”. Šaltinių bei šulinių vandens kilmę pagrįstai sieja su lietaus bei jūrų vandens patekimu į Žemės plyšius ir gyslas. Geriamo vandens kokybę, kaip tvirtina autorius, geriausiai gali parodyti žmonių sveikatingumas.

,,Labiausiai girtinas ir sveikiausias vanduo yra labai panašus į orą, jis yra permatomas, lengvas, be skonio ir be kvapo. Lietaus ir krušos vanduo yra labai kenksmingas dėl įsimaišiusių į ją garų. Gyventojų sveikata geriausiai nustato vandens kokybę”.

Be aprašomų gamtos reiškinių iš senovės Graikijos ir Romos imperijos, autorius pateikia žinių apie XII-XVII a. kometas ir žemės drebėjimus Prancūzijoje bei Italijoje. Deja, knygoje neaprašyti gamtos reiškiniai Lietuvoje arba gretimose šalyse.

Kai kurių reiškinių susidarymą J. Počapovskis priskiria dievų valiai arba laiko juos dievų valios ženklais, nors to netvirtina kategoriškai. Aiškindamas vėjų kilmę, autorius rašo: ,,Nors dievas angelų pagalba ir gali sukelti vėjus ir audras, tačiau tai nėra pagrindinė vėjų priežastis. Vėjų įvairumas ir netaisyklingumas įtikinamai rodo, kad jie nėra valdomi kažkokios intelektualios būtybės”.

Nors didelė dalis autoriaus teiginių šiandien kelia šypseną, tačiau pačio veikalo reikšmė ir svarba išlieka labai didelė. Praeis 137 metai ir Vilniaus universitete (1770) bus pradėti  kasdieniai oro temperatūros matavimai (beje vieni pirmųjų Rytų Europoje), praeis 281 metai ir I. Končius (1924) išleis pirmąjį lietuviškąjį meteorologijos vadovėlį. Ir vis dėlto J. Počapovskio „Conclusiones Academicae ex Universa Meteorologia” tai atskaitos taškas, nuo kurios skaičiuojama Lietuvos meteorologijos istorija.

Egidijus Rimkus, Vaclovas Ščemeliovas