Tarptautinė debesų klasifikacija

Šiuolaikinėje tarptautinėje morfologinėje debesų klasifikacijoje yra išskiriama dešimt pagrindinių debesų formų pagal išorinį vaizdą:

            I. Plunksniniai - Cirrus (Ci);

            II. Plunksniniai kamuoliniai - Cirrocumulus (Cc);

            III. Plunksniniai sluoksniniai - Cirrostratus (Cs);

            IV. Aukštieji kamuoliniai - Altocumulus (Ac);

            V. Aukštieji sluoksniniai - Altostratus (As);

            VI. Sluoksniniai lietaus - Nimbostratus (Ns);

            VII. Sluoksniniai kamuoliniai - Stratocumulus (Sc);

            VIII. Sluoksniniai - Stratus (St);

            IX. Kamuoliniai - Cumulus (Cu);

            X. Lietaus kamuoliniai - Cumulonimbus (Cb).

Pagrindinės debesų formos (Wolkenklassifikation, 2004).

Visų šių formų debesys yra sutinkami jiems būdingame aukštyje. Yra išskiriami trys aukštai. Viršutinio aukšto debesų pagrindas vidutinėse platumose yra 6-13 km; vidurinio – 2-7 km; žemutinio aukšto iki 2 km aukščio. Plunksniniai, plunksniniai kamuoliniai ir plunksniniai sluoksniniai debesys priklauso viršutiniam aukštui; aukštieji kamuoliniai ir aukštieji sluoksniniai - viduriniam, sluoksniniai, sluoksniniai kamuoliniai ir sluoksniniai lietaus - apatiniam aukštui. Aukštieji sluoksniniai debesys dažnai patenka į viršutinį, o sluoksniniai lietaus į vidurinį aukštą. Kamuolinių ir lietaus kamuolinių debesų pagrindas beveik visada yra žemutiniame aukšte, bet jų viršūnės dažnai prasiskverbia į vidurinį, o lietaus kamuolinių viršūnės net ir į viršutinį aukštą. Todėl šie debesys vadinami vertikalios raidos arba konvekciniais debesimis.

Pagrindinių debesų formų apatinės ribos aukštis, debesų storis bei kritulių tikimybė ir pobūdis

Skirtingų debesų formų pasikartojimas daugiausia priklauso nuo vietovės platumos, paklotinio paviršiaus pobūdžio (jūra ar kontinentas), metų laiko.  Žemiau esančioje lentelėje pateikiamas vidutinis įvairių debesų formų pasikartojimas 45-60° š.p. virš kontinento, pagal Nacionalinio atmosferos tyrimų centro (JAV) duomenis.

Debesų formų pasikartojimas (% nuo stebėjimų skaičiaus) (Hahn ir kt., 1984).

Kadangi tuo pačiu metu danguje gali būti kelios debesų formos, bendra procentų suma viršija 100%.

Be pagrindinių formų yra išskiriamos debesų rūšys, porūšiai ir atmainos. Taip pat neretai nurodoma motininio debesies forma.

Rūšys – atspindi debesies formos ir vidinės struktūros ypatumus. Iš viso yra išskiriama keturiolika rūšių: calvus, capillatus, castellanus, congestus, fibratus, floccus, fractus, humilis, lenticularis, mediocris, nebulosus, spissatus, stratiformis, uncinus.

Porūšiai – atspindi debesies elementų išsidėstymą ir skaidrumą.  Iš viso yra išskiriami devyni porūšiai: duplicatus, intortus, lacunosus, opacus, perlucidus, radiatus, translucidus, undulatus, vertebratus.

Atmainos – identifikuoja smulkesnius debesies elementus, susijungusius arba kitaip lydinčius pagrindinę debesies formą. Iš viso yra išskiriamos devynios debesų atmainos: arcus, incus, mamma, pannus, pileus, praecipitatio, tuba, velum, virga.

Motininiai  debesys – parodo  pagrindinę  debesies  formą, iš  kurios  susiformavo   identifikuojami   debesys (-genitus).

Debesų klasifikacija